knygos sventes zenklas-26

Kur buvo knygnešių kelio pradžia…

Kur buvo knygnešių kelio pradžia…

/Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai/

Gegužės 7 diena Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje, kur gyvena lietuviai, minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Jau 116 metų turime laisvą žodį, spaudą. Tai svarbi data tautos ir valstybės istorijoje. Lietuviškosios spaudos draudimo laikotarpis, trukęs 40 metų, – vienas išskirtiniausių lietuviškos knygos kelio istorijos puslapių.

Šią dieną sveikiname po visą pasaulį pasklidusius lietuvius, nepamiršusius gimtosios kalbos, rašto. Šią dieną pirmiausiai prisimename žmones, kurie paliko mums žinių apie Lietuvą – jos praeitį ir jos gyvenimą iki mūsų laikų.

Per visą spaudos draudimo laikotarpį buvo išleista daugiau kaip 4000 lietuviškų leidinių lotyniškomis raidėmis! 1883–1886 Prūsijoje (Ragainėje ir Tilžėje) leistas ir nelegaliai Lietuvoje platintas pirmasis visuomeninis politinis literatūrinis laikraštis Aušra, kurį redagavo J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Basanavičius, M. Jankus, J. Mikšas, J. Šliūpas. Išleista 40 numerių. Leidėjai, autoriai ir platintojai buvo aktyvūs tautinio judėjimo dalyviai. 18891905 spaudos draudimo laikotarpiu ir ją atgavus (iki 1906), leistas literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis „Varpas“. Tilžėje bei Ragainėje spausdintas „Varpas“ suvaidino didžiulį vaidmenį lietuvių tautinio atgimimo procese.

O kiek leidinių išspaudinta uždraudus lietuvišką spaudą? Lietuvos pasienyje Tilžėje (dab. Sovietskas) aktyviai ėmė reikštis veikusios poligrafijos įmonės. Daugiausia išleista Tilžės O. Mauderodės, J. Šenkės, vėliau E. Jagomasto ir M. Jankaus spaustuvėse. Lietuviškos knygos XIX a. pabaigoje buvo leidžiamos ir kitose vietose – Suvalkuose, Seinuose, Augustave, Rygoje, Peterburge. Net spaudos draudimo metais, rusų mokslininkams padedant, Maskvoje 1872 m. buvo išspausdintas lietuviškų liaudies dainų rinkinys, Kazanėje 1880–1882 m. trys lietuviškų dainų tomai ir „Svotbinė rėda“, Peterburge 1883 m. – „Lietuviškos svotbinės dainos“.

Spaudos draudimo laikotarpiu masiškai plito lietuviškos kontrafakcinės knygos. Tuo laiku, sąmoningai nurodant netikrus knygos išleidimo duomenis, buvo stengiamasi apsaugoti nuo persekiojimų jos platintojus ir skaitytojus. Dažniausiai buvo rašomi metai iki spaudos uždraudimo – 1863 m., 1864 m. Gausu knygų, datuojamų 1879 metais. Išspausdinimo vieta dažniausiai buvo nurodoma Vilnius, buvo ir kitų vietų – Kaunas, Peterburgas. Aktyviausi lietuviškų knygų leidėjai buvo vyskupas M. Valančius, kunigai M. Sederavičius, A. Vytartas, pasaulietis S. Kušeliauskas. XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Mažojoje Lietuvoje knygų leidyba Lietuvai ėmė rūpintis specialios nacionaliniam judėjimui atstovaujančios draugijos, spaustuvės, laikraščių redakcijos, pavieniai leidėjai. Daug nusipelnė M. Jankus, kuris savo spaustuvėje Ragainėje, Tilžėje, o vėliau ir Bitėnuose išleido lietuvių autorių grožinės literatūros kūrinių. Nuo 1895 metų į leidybinį darbą įsitraukė aktyvus Mažosios Lietuvos lietuvių nacionalinio judėjimo dalyvis E. Jagomastas.

Tokių knygų retai kur beužtiksi, tačiau jos, išlikę bibliotekų saugyklose ir privačiose kolekcijose, byloja apie neįkainojamus lietuvių tautos lobius, apie begalinį troškimą išsaugoti savo kalbą ir žodį. Nemažą rinkinį tokių leidinių surinkęs ir ne kartą eksponavęs vienas iš XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjų, garsus bibliofilas Vidmantas Staniulis. (išleistas parodos katalogas „Lietuviški kontrafakciniai leidiniai“, 1988).

Spaudos draudimo laikotarpis į mūsų kultūros istoriją įėjo kaip knygnešių laikai. Lietuvišką žodį knygnešys išversti tiksliai į kitą kalbą neįmanoma ir sunku paaiškinti tokį reiškinį kaip knygnešystė. Tokio pasaulinėje spaudos istorijoje nebuvo.

2004 m. minint Spaudos atgavimo 100-metį, UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią analogų. Iki šių dienų turime būti dėkingi tiems, kurie budėjo prie to mūsų besivaduojančios iš caro priespaudos, iš okupantų ir užkariautojų valstybės lopšio. O jų – už draudžiamų knygų gabenimą, platinimą, net skaitymą ar laikymą būta apie 2854 žmonės, daug jų nubausta kalėjimais ir tremtimis į Sibirą.

Keliaudami su knyga, versdami mūsų jau antrą šimtmetį nepriklausomybės keliu žengiančios Lietuvos istorijos puslapį, pakeliaukime keliais, kuriais keliavo lietuviškas žodis, prisiminkime tikrą mūsų tautos pasiaukojimo kainą ir tuos asmenis, kovojusius ir puoselėjusius gimtąją kalbą. Vienas tokių buvo Petras Ruseckas – nenuilstamas spaudos darbininkas, visuomeninkas, laikraštininkas, publicistas ir knygnešys. Daug nusipelnęs istorijos mokslui. Jis surinko ir išleido net keturis didelius atsiminimų rinkinius: „Baudžiava“, „Lietuva Didžiajame kare“, „Savanorių žygiai“, ir „Knygnešys“. Pirmąjį „Knygnešio” tomą P. Ruseckas pradėjo „Redaktoriaus žodžiu ir dideliu įvadu „Spaudos draudimo gadynė, kuriame apžvelgė spaudos draudimą, jos persekiojimą nuo 1864 m. Vertingiausi yra pačių knygnešių ir kitų lietuviškos spaudos organizatorių bei rėmėjų rašyti atsiminimai: knygnešių Juozo Angrabaičio, Antano Bataičio, Dominyko Bubėno, Felikso Galmino, Jurgio Gudo, Juozo Mickūnaičio, Juozo Rimšos, Juozo Sakalausko, Kosto Stikliaus, Antano Švedo pasakojimai, spaudos kūrėjų ir rėmėjų Petro Avižonio, Juozo Bagdono, Martyno Jankaus, Jono Kriaučiūno, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Vlado Putvinskio, Jono Vileišio atsiminimai. „Knygnešio medžiagą P. Ruseckas suskirstė pagal tuometines gubernijas, kuriose spaudos gabentojai bei platintojai gyveno ir daugiausia veikė. Įvardinti skyriai: „Kauno kraštas, „Suvalkų kraštas ir „Vilniaus kraštas. II tome į pastarąjį skyrių įdėti Martyno Jankaus ir Jono Kriaučiūno atsiminimai. Abu “Knygnešio” tomai gausiai iliustruoti. P. Ruseckas buvo surinkęs medžiagą ir trečiajam tomui, tačiau 1944 m. gruodžio 14 d. jis buvo suimtas. „Kaltinamosios medžiagos buvo pakankamai: P. Ruseckas tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, daug rašė apie kovas su bolševikais, nacių laikais spaudoje publikavo bolševizmą smerkiančius straipsnius, 1943 m. lapkričio 25 d. „Vilniaus gyventojų manifestacijoje (ji vyko Didžiojoje koncertų salėje, – dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija), sakė kalbą, kad „išvaduotojams iš Rytų žengiant į Lietuvą, savanoriai kūrėjai vėl ryžtingai stos į kovą. P. Ruseckas rinko vertingą biografinę medžiagą ne tik apie knygnešius, platinusius lietuvišką spaudą draudžiamuoju laikotarpiu, bet ir lietuvius, plačiai pasklidusius po pasaulį. 1935 m. suredagavo didelės apimties leidinį Pasaulio Lietuviai, kuriame pristatoma lietuvių, gyvenančių Afrikoje, Azijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje ir kituose kraštuose, kultûrinė ir mokslinė veikla, įvairios lietuviškos mokyklos, draugijos ir organizacijos, kurios palaikė ir puoselėjo lietuviškumą, skleidė lietuvišką žodį.

P. Ruseckas nuteistas 10 metų kalėjimo, tačiau ištvėrė mažiau kaip metus: 1945 m. gruodžio 8 d. mirė Karagandos lagerių Prostornyj skyriaus barakuose. Kaip ir kiti jo likimo draugai, palaidotas bendrame kape, net nežinoma jo vieta.

Laisvojoje Lietuvoje, įsikūrus Knygnešio draugijai, deramai prisimintas šis iškilus žmogus. Draugijos pirmininkės Irenos Kubilienės rūpečiu išleisti P. Rusecko abu Knygešio tomai. Trečiąjį Knygnešio tomą parengė V. Merkys 1997 metais. 2016 metų pabaigoje Punsko „Aušros“ leidykla išleido B. Kaluškevičiaus ir K. Misiaus sudarytą knygą „Knygnešys IV“ (Benjamino Kaluškevičiaus senelis Jonas Kaluškevičiuas buvo knygnešys. Pirmą kartą spaudoje apie senelį Joną paminėta prieškariu – P. Rusecko išleistoje knygoje „Knygnešys. T. 2“. Ir tik 1983 m. istorikas akademikas Vytautas Merkys užsienyje – Punske leidžiamoje „Aušroje“ (Nr. 2) paskelbė straipsnį „Nelegalioji spauda Suvalkijoje (iki 1905)“ ir 1994 metais išleistoje akademiko V. Merkio knygoje „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864–1904“).

2019 metais pasirodė ir 5-asis knygnešio tomas, t. p. išleistas Punsko Aušros leidykloje. Jame, kaip ir 4-ajame tome, atspausdinti žmonių, rašiusių į draudžiamąją spaudą ir juos pažinojusių žmonių atsiminimai.

Turime puikų paminklą Spaudos draudimo laikotarpio šviesuoliams. Nuo pirmojo Knygnešio tomo, išleisto 1926 metais ir antrojo – 1938 m., jau atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę. 1992 ir 1997 metais išleisti fotografuotiniai pirmųjų tomų leidimai.

P. Rusecko atminimas įamžintas dvejose vietose Kaune: atidengta memorialinė lentą Donelaičio g. 5, Petrašiūnų kapinėse pastatytas ąžuolinis stogastulpis (skulpt. I. Užkurnys), skirtas Lietuvos savanorio, Steigiamojo Seimo nario, vieno iš Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos steigėjų, žurnalisto ir kultūros veikėjo, mjr. Petro Rusecko Rusėno, suimto 1944 m. gruodžio 14 d. ir 1945 m. gruodžio 8 d. mirusio Karlage (Karagandos sr.), atminimui. 2004 m. P. Rusecko vardu pavadinta viena naujųjų Romainių Linkuvos gatvių.

Lietuvoje nemažai vietų, pažymėtų paminklais, kitais ženklais, skirtais kalbos, spaudos vaduotojams. Daug paskelbta straipsnių, išleista knygų. O ir paminėti visų trumpoje apžvalgoje ne taip paprasta.

Panevėžio rajone knygnešius menančioje Ustronėje lietuviškos spaudos sklaida rūpinosi ir Vadaktėliuose kunigavęs pats Juozas Tumas-Vaižgantas. Pasak E. Jociaus, čionai rašytoją už nepaklusnumą buvo ištrėmusi caro valdžia, tačiau dvasininkas nenurimo – bendradarbiavo su knygnešiais, slėpė leidinius, rinko aukas jiems pirkti.

Paminklas Spaudos draudimo šviesuoliams Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne, dr. J. Basanavičiaus gimtinėje. Jame – 12 giraičių, viena jų – Knygnešių, kurioje – 140 vardinių ąžuolų knygnešiams. Tautinio atgimimo ąžuolyne 2014 metais pasodinti ąžuolai visų Lietuvos tremtinių garbei.

Knygnešių atminimas, be kitų vietų, įamžintas Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje esančioje knygnešių sienelėje. Joje iškalta šimto žmonių, aktyviai dirbusių lietuviškos spaudos draudimo laiku, pavardės. Ši sienelė, nugriauta sovietmečiu, atstatyta atgavus nepriklausomybę. Apie Knygnešių sienelėje įrašytus knygnešius 1998 m. Benjaminas Kaluškevičius ir Ona Žemaitytė-Narkevičienė parengė ir išleido informacinį leidinį Šimtas knygnešių. 2004 metais Knygnešio draugijos ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo rūpesčiu išleistas Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus sudarytas enciklopedinis žinynas Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904 (antroji, papildyta laida išleista 2014 m.). Apie knygnešių laikus Knygnešio draugija išleido kompaktinį diską Paminklai knygnešiams ir daraktoriams. Knygnešio diena minima nuo 1989 metų. (ji yra ir knygnešio nuo Biržų krašto Jurgio Bielinio gimimo diena).

Ženklų pėdsaką knygos spaudos, knygos kelių tyrinėjimui ir sklaidai palieka XXVII knygos mėgėjų draugija. Pirmojo bibliofilijos ir knygotyros darbų tęstinio leidinio „XXVII knygos mėgėjų metraščių“ dviejuose tomuose (1933, 1937), kuriuose greta knygos istorijos ir kultûros straipsnių buvo skelbiama žinių ir apie knygos veikėjus. Tęsdama pirmtakų darbus, prieš 27 metus atkurtoji Draugija pakartotinai išleido bibliografine retenybe tapusius Metraščio I ir II tomus, parengė T. III – VI, kuriuose kiekviename skirta vietos ir Spaudos draudimo šviesuoliams.

Paminėti reikėtų XXVII knygos mėgėjų draugijos narių darbus. Vienas jų – kultūrininkas, knygų leidėjas, leidyklos „Atmintis“ įkūrėjas Dominikas Petras Akstinas. Jo surinktoje kolekcijoje nemažai vietos užima „Draudžiamoji spauda. 1940–1990“. Spaudos draudimo laikotarpį meniškai pateikia ir savaip retieji pogrindžio leidiniai įprasminti grafikės Gražinos Didelytės spaudos atgavimo 100-čiui sukurtose graviūrose „Slaptakeliai. Slaptavietės. Slaptaknygės“. D. Akstinas už Prano Jakaičio (JAV) lėšas išspausdino dvylika G. Didelytės grafikos darbų, skirtų mūsų knygnešiams. Knygelė išleista su Gintauto Černeckio lakonikais (trumpais lakoniškais tekstais prie piešinių) Kaip įžanginiame žodyje rašo Knygnešių draugijos pirmininkė dr. Irena Kubilienė, „Knygnešių ainiai ir tie, kas domisi spaudos draudimo laikais, Gražinos graviūrose gali atsekti ramygaliečio Juozo Balčikonio krosnies paslaptį, Šiluvos knygnešio Antano Papreckio žioruojantį bulvių kaupą, senąją Kupiškio kapinių koplyčią, kurioje knygnešys Kazys Burokas slėpė lietuviškąsias knygas, ar gal Gražiškių koplytėlės užaltorį – daraktoriaus Juozo Silicko podėlį… Ar ne tame avilyje, pamaryje buvo slepiamos daktaro Liudo Vaineikio knygos? Ar ne Agotos Rupšienės skrynioje Švėkšnoje žandarai aptiko net 36 lietuviškas knygas?“

Nemažą pėdsaką draudžiamojo laikotarpio knygų leidėjų, skleidėjų darbų surinkęs marijampolietis Justinas Sajauskas (buvęs ilgametis Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus vadovas). Iš jo rinkinių parengtos parodos ir išleisti katalogai Vizitėlės – pasipriešinimo liudininkės (kartu su D. Akstinu, 2011), Sibiro atvirlaiškiai (2012), publikuoti knygnešių prisiminimai.

Atskiru leidiniu išleista Valdo Kubiliaus parengta knyga Kunigas Kristupas Marija Švirmickas – knygnešys, švietėjas, Sibiro tremtinių sielovadininkas.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena kasmet 25 metus (nuo 1994) buvo minima tarptautinėse knygos šventėse Laikas gyvena knygose, kurios sumanytojai ir organizatoriai – XXVII knygos mėgėjų draugija pradėjo rengti Kaune. Keletą metų šios šventės buvo rengiamos su V. Staniulio knygynu, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešaja biblioteka, šventės bendraorganizatoriais yra buvę ir Kauno apskrities viešoji biblioteka, Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešoji biblioteka, Pasaulio lietuvių centras.

Plačiau besidomintiems apie mūsų knygos, kalbos, kultūros pėdsakus derėtų atsiversti F. Bortkevičienės Kalbos premijos laureato, kraštotyrininko Benjamino Kondrato 19-kos knygų seriją Kūrėjų pėdsakais. Joje – kone visi Lietuvos regionai. Vertinga ir Punsko Aušros leidyklos knyga Punsko, Seinų ir Lazdijų krašto knygnešiai ir daraktoriai (sudarė B. Kaluškevičius, K. Misius, S. Birgelis). Knygnešių gyvenimas, likimai įamžinti ir kauniečio žurnalisto, Vinco Kudirkos premijos laureato Juozo Kundroto knygose.

Minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, nuo 1904 metų reikėtų dar keliauti knygos ir jos kūrėjų keliais, kai pasibaigus II Pasauliniam karui dauguma į Vakarų Europą patekusių lietuvių pabėgėlių atsidūrė Vokietijoje (per 70.000), kur kaip ir bėgliai iš kitų kraštų, buvo apgyvendinti 113 stovyklų, kur jie galėjo 1945–1950 metais gana kompaktiškai gyventi, kol prasidėjusi emigracija juos išsklaidė po visą pasaulį. Tačiau jie nepalūžo – steigė mokyklas, leido knygas, rūpinosi lietuvybės išsaugojimu. Reikėtų plačiau aptarti ir Sibiro tremtinių likimus, jų, taip pat palikusių ženklus mūsų tautos kančių ir netekčių istorijoje.

Skaitytojui apie būtį šiame pasaulyje tiktų tragiško likimo poeto Vytauto Mačernio žodžiai:

Žmogau, aš žemėje radau įmintas tavo pėdas,

Sakyk, kas tu esi, jei nori čia palikti ženklus

Parengė Dalia Poškienė,

LŽS narė, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė, LUMA prezidentė

1.1 Metraštis T VI
XXVII knygos mėgėjų Metraštis VI
1.2 Knygnešys T, V kn. viršelis
Knygnešys V
1.4 Memorialinė lenta P. Ruseckui
Memorialinė lenta P. Ruseckui
1.5 Ruseckas_1925_didysis_vilniaus_seimas_03
P. Ruseckas, Didysis Vilniaus seimas
1.7 Ruseckas_1929_spaudos_draudimo_gadyne_01
P. Ruseckas, Spaudos draudimo gadynė
1.8 Ruseckas_1929_spaudos_draudimo_gadyne_02
P. Ruseckas, spaudos draudimo gadynė