XXVII knygos mėgėjų draugijos 90-metis!
Bibliofilai ir visi draugaujantys su knyga nuo lapkričio 27 d. laukiami Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno technologijos universiteto parodoje „3 x 9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“. Daugiau apie šią draugiją – šios savaitės „Muziejaus trečiadienyje“.
XXVII knygos mėgėjų draugija yra bibliofilinė visuomeninė organizacija, įsisteigusi 1930 metais Kaune ir gyvavusi iki 1940-ųjų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, draugija atkurta 1993 m. Apie šios draugijos pavadinimo kilmę, susikūrimo istoriją, jos narius bei veiklą sužinosite apsilankę Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje eksponuojamoje parodoje.
1930 m. žurnalas „Gaisai“ balandžio numeryje išspausdino Vytauto Steponaičio straipsnelį: „Bibliofilų dėmesiui“, kuriame autorius rašė, kad Lietuvoje yra pakankamai knygos mėgėjų ir kad nereiktų atidėlioti jų draugijos įsteigimo. V. Steponaitis išreiškė Marijos Urbšienės mintį įsteigti draugiją prancūzų draugijų pavyzdžiu: „griežtai intymišką, su iš anksto apibrėžtu jos narių skaičiumi“. 1930 m. spalio 30 d. įvyko platesnio bibliofilų rato susirinkimas, kuriam pirmininkavo Juozas Tumas-Vaižgantas. Buvo apsvarstytas draugijos įstatų projektas ir sudaryta komisija galutinei redakcijai atlikti.
Po mėnesio, lapkričio 26 d., įstatus pasirašė XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjai – bibliografė M. Mašiotaitė-Urbšienė, karinės spaudos redaktorius V. Steponaitis, muziejininkas Paulius Galaunė, rašytojas J. Tumas-Vaižgantas. Draugijos vardą, regis, pasiūlė Vytautas Steponaitis, skaičius 27, sako, pasirinktas pagal Palangos vaistinės sudarytą tuomet labai populiarų 27-nių žolelių – „Trejų devynerių“ mišinį. Be to, atsirado pokštininkas, kuris paleido gandą, kad kiekvienas draugijos narys susirinkime turįs išlenkti po 27 taureles „Trejų devynerių“ trauktinės. Šį gandą net pakartojęs kažkoks vokiečių laikraštis. Žinoma, tai nebuvo tiesa. Draugijoje galėjo būti tik 27 nariai, jie rinkdavosi mėnesio 27 dieną, net Draugijos banko sąskaitos numerio paskutiniai skaičiai buvo 27.
Pradžioje draugijoje buvo tik 15 narių. Savo įstatuose užsibrėžė nuveikti labai reikšmingus darbus: kultivuoti dailiąją knygą ir ugdyti jos pamėgimą Lietuvoje, tyrinėti knygų istoriją, rengti gražiausios knygos parodas, skaityti paskaitas visuomenei, palaikyti ryšius su panašaus pobūdžio kitų šalių draugijomis, kaupti lėšas knygoms leisti ir pan. P. Galaunės ir kitų draugijos narių didelis nuopelnas, kad 1935 m. buvo įvesti trys pastovūs – didysis, vidutinis ir mažasis knygų formatai.
Pirmajame draugijos gyvavimo laikotarpyje reikšmingu įvykiu tapo 1933 m. M. K. Čiurlionio galerijoje draugijos pastangomis surengta dailiosios knygos paroda, kurioje buvo eksponuotos XVIII–XIX a. pr. lietuviškos knygos.
Draugija ėmė leisti leidinius, kurių tiražas svyruodavo maždaug tarp 100–300 egz., didesnis buvo tik išimtiniais atvejais. I–XXIX egz. buvo nemokamai skirti draugijos nariams ir jos bibliotekai. Jie buvo leidžiami ant geresnės rūšies popieriaus, pažymimi draugijos emblema, numeruojami romėniškais skaitmenimis, įrašomas atitinkamo nario vardas ir pasirašomi pirmininko ir sekretoriaus. Kiti egzemplioriai būdavo numeruojami arabiškais skaitmenimis, spausdinami ant paprastesnio popieriaus, juose nebūdavo pirmininko ir sekretoriaus parašų. Visai nenumeruotų egzempliorių būdavo tik po keliolika.
Jau pirmaisiais gyvavimo metais draugija buvo pakviesta dalyvauti dailiosios knygos parodoje Paryžiuje, bet, neturėdama tinkamo leidinio, dalyvauti atsisakė. Pakvietimas buvo paskata greičiau patiems pradėti leisti gražiai apipavidalintas knygas. Buvo įvairių siūlymų, bet po ilgų svarstymų nutariama išleisti K. Donelaičio „Metus“, patikrinus tekstą su Karaliaučiaus universitete esančiais rankraščiais. „Metus“ iliustruoti siūlėsi Paryžiuje studijuojantys du dailininkai: J. Steponavičius ir V. K. Jonynas. Nulėmė P. Galaunės žodis – jam pasiūlius, kaip iliustratorius buvo pasirinktas V. K. Jonynas, sutikęs padaryti iliustracijas per dvejus metus, net be honoraro.
Iki 1937 m. draugija vieną po kito išleido devynis meniškai apipavidalintus leidinius: tai „XXVII knygos mėgėjų įstatai ir reguliaminas“, V. K. Jonyno „J. Tumo-Vaižganto portretas“, V. Biržiškos knygos „Bibliotekos“ ir „Bibliografija“, Vaižganto „Milžinų dvasios“, liaudies pasaka „Gulbė karaliaus pati“, J. Biliūno „Liūdna pasaka“ ir „XXVII knygos mėgėjų metraštis“ (2 tomai).
Draugijos lėšas sudarė narių stojamieji ir metiniai mokesčiai, kurie pradžioje buvo gana aukšti: stojamasis – 100 Lt. Ir nario metinis – 120 Lt. Vėliau šios sumos buvo gerokai sumažintos. Kitus įnašus sudarė pajamos už rengiamas parodas, paskaitas, draugijos leidinių pardavimą, aukos ir pan.
Draugijos sudėtis, žinoma, pamažu šiek tiek keitėsi, vienas kitas išstodavo ar įstodavo. Iš viso 27 narių per draugijos gyvavimo laiką neatsirado, ir norintieji įstoti į draugiją tilpo pagal numatytą narių skaičių. Kiekvienas narys turėjo savo numerį, bet buvo numerių, kurių kitiems neduodavo, ir jų vietos likdavo tuščios (pvz., toks buvo 15-tas numeris, priklausęs J. Tumui-Vaižgantui).
1937 m. XXVII knygos mėgėjų draugija su savo leidiniais dalyvavo Paryžiaus pasaulinėje moderniojo meno ir technikos parodoje. Svarstant, kokias knygas pasauliui parodyti, P. Galaunei ir V. K. Jonynui rekomenduojant, buvo nutarta išleisti lietuvių liaudies pasaką „Gulbė karaliaus pati“, iliustruotą V. Petravičiaus lino raižiniais, ir J. Biliūno „Liūdną pasaką“, iliustruotą M. Bulakos medžio raižiniais. Abi knygos buvo išleistos 1937 m. Estetiškai apipavidalinta, T. Lomsargio įrišta šviesiais odiniais viršeliais, „Gulbė karaliaus pati“ buvo apdovanota Didžiuoju prizu ir buvo padovanota žiuri pirmininkui Dagernasui; „Liūdna pasaka“ laimėjo aukso medalį.
Draugijos išleistos knygos buvo eksponuojamos ir Prahoje, Lietuvos spaudos parodoje. 1939 m. draugija ruošėsi su savo leidiniais dalyvauti ir pasaulinėje parodoje Niujorke. P. Galaunės nuomone, šiam tikslui vienintelis tinkamas leidinys būtų lietuvių liaudies raižinių rinkinys su tekstu lietuvių ir kuria nors svetima kalba. Bet, išsiaiškinus su „Spindulio“ spaustuve, kad raižinių leidyba kainuotų 20 tūkstančių litų, draugija sumanymo atsisakė. Parodoje buvo eksponuoti „XXVII knygos mėgėjų metraštis“ ir V. Biržiškos leidiniai „Bibliotekos“ ir „Bibliografija“.
Draugijos estetiškai apipavidalintais leidiniais vis labiau ėmė domėtis visuomenė, dailininkai, užsienio bibliofilai. Nuolatinės XXVII knygos mėgėjų draugijos narių pastangos ugdyti knygos estetinę kultūrą darė didelį poveikį jų akyse išaugusioms leidykloms, kurios, sekdamos parodytu pavyzdžiu, pradėjo daugiau rūpintis knyga.
1940 m. pradžioje buvo ruošiamasi knygos parodai Maskvoje, tariamasi su „Spindulio“ spaustuve dėl „XXVII knygos mėgėjų metraščio“ išleidimo. Bet tų pačių metų liepos 26 d. Vidaus reikalų ministro pasirašytu nutarimu draugija buvo uždaryta. Jos turtas buvo padalytas: rankraščiai perduoti Kauno universiteto rankraštynui, biblioteka su 247 knygomis, graviūros ir jų klišės – Kauno valstybiniam kultūros muziejui.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, draugija atkurta 1993 m. birželio 27 d. Iniciatoriai – Kauno kultūros namų bibliotekos direktorė Dalia Poškienė, Kauno bibliofilas ir bukinistas Vidmantas Staniulis, pedagogas Romas Adomavičius, prof. Alfredas Smailys, Kauno savanoriškos krašto apsaugos rinktinės kuopos pulkininkas Artūras Šablauskas ir Lietuvos teisės istorikas Vytautas Raudeliūnas. Draugija tęsė pirmtakų veiklą. Parengtas ir išleistas Draugijos metraščio III tomas, taip pat pakartotinai išleisti ir du prieš karą išėję tomai, nes jie buvo tapę bibliografine retenybe. 2009 m. išleistas IV metraščio tomas, vėliau V ir VI tomai. Kadangi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus biblioteka turėjo išsaugojusi prieškarinę XXVII draugijos biblioteką, tai ir atkurtosios draugijos biblioteka neatsitiktinai su visa spinta buvo perduota muziejui.
Tarp sėkmingai įgyvendintų atkurtosios Draugijos projektų minėtina V. Staniulio – autoriaus ir sudarytojo esė ir straipsnių rinkinys „Diagnozė: Bibliofilija“, V. Užtupo knyga „Lietuvos spaustuvės“, skirta pirmosios lietuviškos knygos 450-osioms bei Lietuvos spaustuvių 475-osioms metinėms; taip pat A. Buračo ir A. Stravinsko parengta „Kryždirbystė Lietuvoje“ (640 p.), kuri buvo pristatyta UNESCO vadovams, įteikta popiežiui Jonui Pauliui II. Ji labai prisidėjo, kad ši šimtametė lietuvių liaudies tradicija 2000 m. būtų įtraukta į pasaulio kultūros nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus
Bibliotekos vedėja Violeta Karmalavičienė
ciurlionis.lt