Istorija

Draugijos istorija, pagrindinės veiklos kryptys

XXVII Knygos mėgėjų draugija yra bibliofilinė visuomeninė organizacija. Jos istorija buvo pradėta ikikarinėje Lietuvoje. 1930 m. Kauno intelektualai: dailėtyrininkas, muziejininkas ir bibliofilas prof. Paulius Galaunė, karo istorikas, publicistas, knygotyrininkas pulk. Vytautas Steponaitis, kultūrologė Marija Mašiotaitė – Urbšienė įkūrė XXVII knygos mėgėjų draugiją. Jos branduolį sudarė žymiausi to meto mokslo ir kultūros veikėjai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, rašytojai Juozas Tumas Vaižgantas ir Aleksandras Puida, politikai ir visuomenės veikėjai Mykolas Šleževičius, Petras Klimas, Magdalena Avietėnaitė ir kt. Draugija rūpinosi lietuviškos knygos kultūra, jos estetine išvaizda, skaityba, išjudino visuomenę, leidėjus, dailininkus rengiant ir leidžiant aukšto meninio lygio knygas.

XXVII KNYGOS MĖGĖJŲ METRAŠTIS T I.jpeg   XXVII KNYGOS MĖGĖJŲ METRAŠTIS T II   img286

VACLOVAS BIRŽIŠKA BIBLIOGRAFIJA.jpeg    VACLOVAS BIRŽIŠKA BIBLIOTEKOS

Iki 1940-ųjų metų draugija išleido puikiai iliustruotų knygų, parengė Lietuvos kultūrai reikšmingų leidinių. Draugijos išleista knyga “Gulbė karaliaus pati” 1937 metais pasaulinėje moderniojo meno ir technikos parodoje Paryžiuje buvo apdovanota Didžiuoju prizu, o leidinys “Jonas Biliūnas. Liūdna pasaka” – aukso medaliu. Abu leidiniai buvo puikiai iliustruoti: pirmosios dailininkas V. Petravičius, antrosios M. Bulaka. Draugijos narių parašytus straipsnius ar studijas XXVII Knygos mėgėjų draugija sudėjo į du savo Metraščius (XXVII Knygos mėgėjų draugijos metraštis I–II 1933–1937).

Jonas Biliūnas.Liūdna pasaka     img252

XXVII KNYGOS MĖGĖJŲ LEIDINIAI 2jpeg

Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo įvairiuose bibliofilų susibūrimuose, privačiuose pokalbiuose vis dažiau imta kalbėti apie XXVII knygos mėgėjų draugijos atkūrimą. Draugija buvo atkurta 1993 metų birželio 27 dieną Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Iniciatorius – Kauno kultūros namų bibliotekos direktorė Dalia Poškienė, Kauno bibliofilas ir bukinistas Vidmantas Staniulis, pedagogas Romas Adomavičius, Kauno kardiologijos instituto profesorius a. a. Alfredas Smailys, Kauno Savanoriškos krašto apsaugos rinktinės kuopos pulkininkas Artūras Šablauskas ir vilnietis Lietuvos teisės istorikas Vytautas Raudeliūnas. Per 15 atkurtosios draugijos veiklos metus draugijai vadovavo: Vytautas Raudeliūnas (1993–1995), Antanas Buračas (1995–1998), Albinas Vaičiūnas (1998–2001), Birutė Butkevičienė (2001–2004).,Beatričė Kleizaitė Vasaris (2005–2007), nuo 2007 m. – Dalia Poškienė. 1993 m. atkurta Draugija tęsė pirmtakų veiklą. Įdomu paminėti, kad Vaižganto mintys apie dvigubą bibliofilybę tiko ir šiam laikotarpiui. Pirmuoju Draugijos gyvavimo laikotarpiu Lietuva dar prisiminė spaudos draudimo laikotarpį, tad bibliofilai mąstė ne vien apie elitinį knygos kultūros meną, bet domėjosi ir visuomenės švietimu. Antrojo tūkstantmečio pabaigoje Lietuva buvo išsivadavusi įš TSRS priklausomybės, tad bibliofilai daug dėmesio skyrė naujų kultūros tradicijų formavimui. Kasmet (2008 m. surengta jau 14-oji) iškilmingai buvo švenčiama Knygos šventė. skirta, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti. Ta proga tarsi apžvelgiami visų metų Draugijos darbai, – parengiamos unikalios senų ir retų kolekcinių rinkinių parodos, organizuojami aukštos meninės ir poligrafinės kultūros leidinių konkursai, įteikiamos premijos, rengiami pranešimai, koncertai. Šventėse dalyvauja bibliotekininkai iš įvairių Lietuvos miestų, kūrybinių sąjungų darbuotojai, visi kiti, kuriems rūpi knyga.

Kita atkurtosios Draugijos veiklos sritis – parodų organizavimas. Jų jau surengta 30. Kai kurios iš jų buvo eksponuotos ne tik Kaune (“Autografai ne tik knygose”, „Lietuviškam kalendoriui – 150 metų“ ir kt.).Tai retų leidinių parodos iš bibliofilų, XXVII Knygos mėgėjų draugijos narių kolekcijų.

Draugija yra spaudai parengusi nemažai leidinių. Tai daugiausia parodų katalogai, Viliaus Užtupo knyga „Lietuvos spaustuvės“. Lietuvai pažymint Pirmosios lietuviškos knygos M. Mažvydo „Katekizmo“ 450 metų sukaktį, 1996 metais, buvo parengta paroda „Senieji lietuviški leidiniai iš Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių“, kuri kartu su ją lydinčia ir komentuojančia Vilniaus universiteto bibliotekos direktore apkeliavo 36 Lietuvos miestų bibliotekas. Kitą parodą – „Lietuviškam kalendoriui – 150 metų“ – parengė Vidmantas Staniulis. Ji buvo taip pat eksponuota įvairiuose Lietuvos miestuose.

Parodų organizavimas Draugijos veikloje užima svarbią vietą. Parodos kelia žmonių bibliofilinę kultūrą bei supažindina su draugijos narių asmeninėmis kolekcijomis.

2001 m. sausio 27 d. draugija pažymėjo 70 metų sukaktį. Jubiliejui skirtas renginys įvyko Kaune, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P. Galaunių namuose. XXVII Knygos mėgėjai buvo susitikę su M. Mažvydo bei S. Daukanto bibliofilų klubų nariais.

2001 m. kovo 27 d. draugija pirmą kartą suteikė draugijos Garbės vardus. Juos gavo prof. K. Varnelis ir prof. L. Vladimirovas (po mirties). Garbės narys yra ir poetas Justinas Marcinkevičius.

2001 m. lapkričio 15–20 d. Lietuvos dailininkų sąjunga organizavo tarptautinį meninės knygrišybos simpoziumą „Knyga“ ir parodą, kurioje dalyvavo atstovai iš Japonijos, Prancūzijos, Italijos, Olandijos, Švedijos, Anglijos, Latvijos, Estijos ir kitų kraštų. Draugija irgi buvo pakviesta dalyvauti šiame renginyje. Jame perskaitytas pranešimas „Tadas Lomsargis ir XXVII Knygos mėgėjų draugija“ (B. Butkevičienė). Parodos kataloge draugija įrašyta į simpoziumo rėmėjų sąrašą. Minėtoje parodoje knygas iš savo asmeninių bibliotekų eksponavo šie draugijos nariai: Algimantas Šimulynas, Zenonas Kerutis, Vytautas Petniūnas ir Vidmantas Staniulis.

Yra ir dar viena, labai visiems draugijos nariams maloni veiklos sritis – tai kultūrinės ekskursijos. Daug jų įvyko, bet labiausiai visiems patiko Draugijos nario Albino Vaičiūno organizuota kelionė po Užnemunę, aplankant visus žymiausius kultūros centrus.

Draugija savo renginius stengiasi organizuoti 27 mėnesio dieną – tokią tradiciją perėmė iš ikikarinės draugijos ir ją stengiasi tęsti.

Laikomasi ir to principo, kad Draugijoje gali būti tik 27 nariai (iš čia ir Draugijos pavadinimas).

Telkia knygos mėgėjus, skatina jų tarpusavio bendradarbiavimą bei iniciatyvą. Todėl stengiamės dalyvauti ir asmeniniuose draugijos narių renginiuose – parodų atidarymuose, knygų pristatymuose.

Be tradicinių renginių – parodų organizavimo, naujų knygų pristatymo – parengtas ir išleistas Draugijos Metraščio trečias tomas, taip pat pakartotinai išleisti ir du prieš karą išėję tomai, nes jie buvo tapę bibliografine retenybe.

2008 m. parengtas ketvirtas metraščio tomas, išleistas 2009 m. Šiame tome pristatytos žymiausios bibliofilų bibliotekos: unikali prof. dailininko Kazio Varnelio biblioteka, rašytojo Kazio Borutos asmeninė biblioteka. Akad. Antanas Buračas apžvelgė teisinių dokumentų ir knygų kolekciją Paryžiaus Sorbonos universitete, Vilniaus universiteto bibliotekos buvusi direktorė Birutė Butkevičienė išnagrinėjo brolių Biržiškų fenomenalią kultūrinę ir knygotyrinę veiklą. Didelę dalį sudaro kauniečių knygių straipsniai apie senąsias knygų kolekcijas Kaune, Lietuvoje. Tai KTU dr. Nijolės Lietuvninkaitės publikacija apie mažai žinomą, tačiau svarbų Kaunui ir Lietuvai bibliofilą Vladą Daumantą-Dzimidavičių, kultūros istoriko Domo Akstino straipsnis „Pasipriešinimo liudininkės – vizitėlės“, L. Veržbolausko „Tūkstantmetė Lietuvos istorija pašto ženkluose“, Juozo Rimkaus – apie prieškario žymius draugijos narius – P. Galaunę, M. Avietėnaitę, K. Jonyną (ir kt.) Pristatomos bibliofilinės knygos, teikiama plati XXVII knygos mėgėjų 15-kos metų veiklos panorama, jos istorija ir nūdiena.

Toks tad būtų trumpas pasakojimas apie XXVII knygos mėgėjų draugiją. Baigsime jį mintimi, kad Draugija gyvuoja, randa savo veiklos sritis. Be jos Lietuvos kultūros gyvenimas būtų skurdesnis, ypač dabar, kai ekonominiams sunkumams spaudžiant, vis mažėja grynąja kultūra užsiimančių – ir leidyklos, ir knygynai jau neatlieka kultūros židinių funkcijų, tai didžiuliai leidybos koncernai, dažnai ir savo knygynų tinklus turintys. Jie turi galvoti, kaip išgyventi. Tad pajėgiančių darbuotis kultūrinių organizacijų reikšmė tik didės.

Šio rašinio autorė irgi didžiuojasi, kad jau daugiau kaip dešimt metų priklauso XXVII knygos mėgėjų draugijai.

Bibliofilai, kurie okupavus Lietuvą apsigyveno JAV

Daug garsių lietuvių kultūrai nusipelniusių žmonių priklausė XXVII knygos mėgėjų draugijai. Dažno jų gyvenimui aprašyti reikėtų atskiros knygos. Šį kartą norėčiau nors trumpai paminėti tuos Draugijos narius, kurie po Lietuvos okupacijos ir Antro pasaulinio karo buvo nublokšti į Jungtines Amerikos Valstijas.

Magdelena Avietėnaitė

Tai moteris verta atskiros knygos. Kiek man žinoma, ši knyga Lietuvoje jau baigiama rašyti. Avietėnaitės istorija tikrai neeilinė. Ji Suvalkijos daraktoriaus dukra kartu su tėvais emigravo į JAV 1898 metais, nepaprasto tėvų pasišventimo dėka baigė mokslus Ženevos universitete Šveicarijoje.

1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos valstybingumą, labai trūko išsilavinusių žmonių. Lietuvos politikai kreipėsi į JAV lietuvius, prašydami paremti valstybę. 1919 m. lapkričio 2 d. su tokiu prašymu kreipėsi ir prezidentas Antanas Smetona. Tautiečiai JAV neliko abejingi. Dirbti Lietuvos informacinėje ir diplomatinėje tarnybose atvyko būtent Avietėnaitė. Savo darbe ji pasižymėjo kaip žmogus, kurio tautiškumo jausmas buvo toks stiprus, kad lietuvybės reikalai jai visą gyvenimą buvo patys reikšmingiausi. Už nuopelnus Lietuvai ne kartą pagerbta Lietuvos bei užsienio valstybių apdovanojimais, tarp jų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio, Prancūzijos garbės legiono IV laipsnio ordinais, suteiktas Niujorko miesto garbės pilietės vardas. Okupacijų metais ji buvo rezistentų gretose. Sudėtingomis 1940-ųjų birželio dienomis, kai dalis valstybės vyrų bejėgiškai susitaikė su tragiška valstybės ir tautos lemtimi, birželio 17-ąją, kai pradėjo dirbti sovietinė Justo Paleckio vyriausybė, ji kartu su savo kolege išnešė iš Užsienio reikalų ministerijos slaptas bylas. Jas vėliau perdavė Lietuvos valstybės archyvo vedėjui kunigui Juozapui Stakauskui. Taip pat parodė ne mažesnę drąsą, gelbėdama Lietuvos aukso atsargas užsienyje. Tai buvo bene vienintelė moteris prieškario Lietuvoje, užėmusi tokias aukštas pareigas.

Be tarnybinės veiklos, M.Avietėnaitė priklausė Lietuvos istorijos, XXVII knygos mėgėjų, Lietuvos kanklininkų draugijoms, vadovavo Lietuvos skautų sąjungai.

1939 metais išleistame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) žinyne surašytos M.Avietėnaitės pareigybės nuo 1920 metų: URM vertėja, šifruotoja ir slaptojo archyvo tvarkytoja, URM konfidencialioji sekretorė, Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) vedėja, Spaudos biuro viršininkė, Spaudos departamento direktorė. Jos darbo vaisiai puikūs: informatyvūs straipsniai užsienio spaudoje, parodos Barselonoje, Lježe, Stokholme, Kopenhagoje, Geteborge, Čikagoje, Briuselyje. Ypač sėkmingai Lietuva pasirodė pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1937 metais. Parodos rengimo komiteto pirmininkė buvo M.Avietėnaitė. Jos dėka eksponatų atranka buvo labai profesionali. Parodoje net 44 lietuvių menininkai pelnė 58 apdovanojimus, tarp jų – keletą didžiųjų prizų, garbės diplomų, aukso, sidabro, bronzos medalių. ( taip pat ir XXVII knygos mėgėjų draugijos leidiniai )

Pasaulinei parodai Niujorke (1939 m.) M.Avietėnaitė – generalinė komisarė. Ji buvo viena kompetentingiausių eksponatų atrankos komisijos narių, išleido parodos lankstinuką anglų kalba, kuriame apžvelgė Lietuvos istorinį kelią, ekonomiką, pristatė liaudies meną, parodoje dalyvaujančius meno kolektyvus, rėmėjus. 1939 m. rugsėjo 10-ąją parodoje buvo surengta Lietuvos diena. Grupę Lietuvos atstovų, tarp kurių buvo ir M.Avietėnaitė, iškilmingai pasitiko 30 raitininkų ir pasveikino 15 patrankų šūvių. Lietuvos generalinis konsulas JAV priėmė reprezentacinio karinio dalinio paradą. Po to vyko tautinių šokių ir dainų šventė, kurioje dalyvavo 59 JAV lietuvių chorai, iš viso trys tūkstančiai žmonių. Parodai pasibaigus, Niujorko miesto burmistras įteikė generalinei komisarei parodos aukso medalį ir suteikė Niujorko garbės pilietės vardą. Spaudos biuro kompetencijoje buvo užsienio parodų rengimas Lietuvoje, atvykstančių užsienio meno ir kultūros veikėjų globa. Už nuopelnus Lietuvai M.Avietėnaitė ne kartą pagerbta ordinais ir medaliais.

1944-ųjų vasaros viduryje, priartėjus frontui, M.Avietėnaitė pasitraukė iš Lietuvos

Iš pradžių Magdalena glaudėsi karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, dirbo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generaline sekretore. 1947 metais, diplomato Petro Klimo žmonos pakviesta, Magdalena apsistojo Paryžiuje, o 1949-aisiais išvyko į JAV. 1949–1952 metais dirbo Detroito universiteto bibliotekoje, po to vienerius metus dėstė sociologiją Anhursto kolegijoje. Paskutinė M. Avietėnaitės darbo vieta buvo Švč. Širdies (Sacred Heard) kolegija Manhetonvilyje. Tai – prestižinė mokymo įstaiga, kurioje mokėsi ir JAV elito dukros. Kolegijos bibliotekininke-konsultante ji dirbo vienuolika metų, kol išėjo į pensiją. Kaip darbuotoja buvo labai vertinama. Išėjusi į pensiją, Magdalena apsigyveno seselių kazimieriečių globojamuose senelių namuose Putname. Kol leido regėjimas, Magdalena tvarkė vienuolyno biblioteką, tęsė lietuvišką veiklą, finansiškai rėmė lietuvių organizacijas.

Mirė M.Avietėnaitė eidama 93-iuosius, palaidota Putname, vienuolyno kapinaitėse.

XXVII knygos mėgėjų draugija Avietėnaitės asmenyje turi įkvėpta tėvynės meilės pavyzdį, neeilinės moters diplomatės kilnaus gyvenimo istoriją.

Mykolas Biržiška ir Vaclovas Biržiška

Du garbingi ir mokslingi broliai Biržiškos, kilę iš žemaičių bajorų Biržiškų giminės, buvo aktyvūs visose visuomenės gyvenimo srityse, bet rado laiko ir XXVII knygos mėgėjų draugijai.

Mykolas Biržiška

Mykolo Sleževičiaus II Ministrų kabinete Vasario 16-osios akto signatarui Mykolui Biržiškai buvo pasiūlytos švietimo ministro pareigos. M. Biržiška ėmėsi atkurti Vilniaus universitetą, kartu su Mokslo draugija 1919–1921 m. organizavo Aukštuosius kursus Kaune. “, nuo 1922 m. vasario 16 d. pradėjo dirbti Lietuvos universitete Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesorium. 1922 m. ir 1937–1939 fakulteto dekanas, 1925–1926 m. universiteto prorektorius, 1926–1927 rektorius. Be to, 1922–1930 m. dar ir „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius.

1924 m. sudarė komitetą, kuris 1930 m. Papilėje pastatė paminklą Simonui Daukantui. 1925–1935 m. Vilniui vaduoti sąjungos CK pirmininkas. Nuo 1932 m. „Lietuviškosios enciklopedijos“ vicedirektorius.

Atgavus sostinę, 1939–1944 m. Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius. 1944 m. birželio pasitraukė į Vokietiją, 1946–1949 m. Pabaltijo universiteto Hamburge ir Pinneberge (Vokietija) profesorius. Nuo 1947 m. Lietuvių rašytojų sąjungos garbės narys. Nuo 1949 m. gyveno ir dirbo JAV.

M. Biržiška yra paskelbęs nemažai mokslo straipsnių, parašęs populiarų knygelių iš istorijos, kultūrologijos studijų, parengęs spaudai dainų rinkinius, išvertęs grožinių kūrinių. Parašė vadovėlius „Lietuvos geografija“, „Lietuvos istorijos pradžiamokslis“, „Dainų istorijos vadovėlis“, knygas „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“, „Mūsų raštų istorija“, „Iš kultūros ir literatūros istorijos“, „Senasis Vilniaus universitetas“ ir kt.

Vaclovas Biržiška

Mykolo Biržiškos brolis Vaclovas 1920–1923 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (pulkininkas leitenantas), iki 1925 m. Aukštųjų karininkų kursų ir karo mokyklos dėstytojas, kartu dar ir Valstybinio centrinio knygyno vedėjo E. Volterio padėjėjas, Valstybinės archeologijos komisijos narys, nuo 1921 m. – Mokytojų profesinės sąjungos suaugusių gimnazijos organizatorius ir pirmasis direktorius. Organizavo ir iki 1926 m. vadovavo Vinco Kudirkos liaudies universitetui.

Nuo 1922 m. rugsėjo – Lietuvos universiteto Teisės fakulteto administracinės teisės docentas, nuo 1930 m. – ordinarinis profesorius. Humanitarinių mokslų fakultete dėstė bibliografiją ir lietuviškų knygų istoriją. 1922 – 1930 m. – fakulteto sekretorius, 1933–1935 m. – dekanas. 1923–1944 m. Kauno, o 1940–1941 m. dar ir Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius bei Teisės fakulteto dekanas. Nuo 1939 m. filologijos habilituotas daktaras. 1941 m. bolševikų iš Vilniaus universiteto pašalintas, Kaune dėstė Filosofijos fakultete, įkūrė bibliotekininkystės skyrių.

1931–1944 m. Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas. 1933–1944 m. „Lietuviškosios enciklopedijos“ redaktorius.

1944 m. liepos mėn. pasitraukė į Vokietiją, 1946–1949 m. – Pabaltijo universiteto Hamburge ir Pineberge profesorius. Nuo 1946 m. – Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys. 1949 m. emigravo į JAV, 1951–1953 m. dirbo Kongreso bibliotekos Vašingtone konsultantu.

Jo svarbiausias veikalas „Aleksandrynas“. Tai 3 tomų leidinys, kuriame pateikiamos lietuvių rašytojų, rašiusių nuo 1475 m. iki 1865 m. bibliografijos. „Aleksandrynas” išleistas 1960 m., 1963 m. ir 1965 m. Čikagoje.

Profesorius turėjo nemažą biblioteką. Jo bibliotekos likimas šiuo metu nežinomas. Savo gyvenimą baigė 1956 m. sausio 2 d. Voterberyje, J AV

Vladas Daumantas

Labai įdomaus likimo ir ne mažiau įdomios bibliotekos savininkas Vladas Daumantas (iki 1916 – Vladislovas Dzimidavičius ) gimė 1885 m. Piluvos valsčiuje, netoli Kražių. Mokėsi Kražiuose, Liepojoje, baigė Kauno kunigų seminariją ir 1912 m. išvyko į Miuncheną. Netrukus jis apsigyveno Šveicarijoje, studijavo Friburgo universitete, nuo seno lietuvių pamėgtoje vietoje. V. Daumantas aktyviai dalyvavo lietuvių draugijos veikloje, įsitraukė į politinę veiklą. Savo likimo su kunigyste jau niekada daugiau nesiejo. V. Daumantas išbandė ir diplomatinę tarnybą – tapo pirmuoju Lietuvos atstovu Šveicarijoje. Jau studijų metais išryškėjo V. Daumanto polinkiai kolekcionavimui ir kalboms. Gyvendamas Šveicarijoje jis sukaupė turtingą knygų, meno kūrinių kolekciją. Nuo 1923 m. kolekcininkas gyveno Kaune, K. Donelaičio g. 31 ( dabar – 67 ) keturių kambarių bute, kuris vis labiau priminė muziejų su taikomosios ir vaizduojamosios dailės, filatelijos, numizmatikos, spaudinių kolekcijomis. Nuo politikos Daumantas pasitraukė. Būdamas poliglotas ( mokėjo apie 20 kalbų ), jis tarnavo Kauno apygardos teisme prisiekusiu vertėju. Daumanto biblioteka viliojo daugelį. Iš jo bibliotekos menotyros, lituanistikos leidinių nupirko Lietuvos universiteto biblioteka, Kauno meno mokykla, XXVII knygos mėgėjų draugija, Vaclovas Biržiška ir kiti bibliofilai.

1944 metais Daumantas pasitraukė į Vakarus ir vertingiausias bibliotekos retenybes pasiėmė su savimi., dalį knygų ir antikvarinių daiktų deponavo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Knygų rinkinį sudaro 126 pavadinimų įvairiakalbių leidinių. Tarp jų buvo 1 inkunabulas (1484), dvylika XVI a., penkios XVII a. knygos. 1947 metais apsigyveno Čikagoje. V. Daumantas ir čia sukaupė vertingą kolekciją. 1977 metais Daumantui mirus, kolekcija išparduota. Daugumą jos įsigijo garsus kolekcininkas profesorius K. Varnelis ir šis paveldas sugrįžo į Lietuvą.

V. Daumantui priklausiusi Jono Bretkūno Postilė (1591), kaip teigia Aleknavičienė, yra unikaliausia iš Lietuvoje saugomų postilės egzempliorių, be to, ji neužregistruota bibliografų. Knyga buvusi Karaliaučiaus karališkosios bibliotekos dubletas su renesansiniu įrišimu (balinta veršio oda, viršeliai dekoruoti įspaudais). Pačiai šių eilučių autorei teko malonumas šią Bibliją nufotografuoti, apžiūrėti ir kitus puikius šios kolekcijos eksponatus. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius O. Draugelis mielai davė sutikimą fotografuoti, kai sužinojo, kad publikacija rengiama „Draugo” redakcijai. Knygas fotografavimui parinko ir maloniai konsultavo muziejaus darbuotoja Vaida Sirvydaitė Rakutienė.

Viktoras Kamantauskas

Kalbininkas, vertėjas Viktoras Kamantauskas buvo gimęs 1899 metais spalio 16 dieną Rumšiškėse. Būdamas 7 metų, jis su tėvais atvyko į Ameriką, čia mokėsi Yale universitete ir pasižymėjo dideliais kalbos gabumais. Iš viso jis gerai mokėjo bene 12 kalbų. Jis buvo nepamainomas vertėjas ne tik iš anglų kalbos, bet ir į anglų. Dar mokykloje būdamas, jisai laimėjo visos Amerikos klasikinių kalbų konkursą.

1921 m. V. Kamantauskas grįžo į Lietuvą. Kurį laiką studijavo Kaune ir Prancūzijoje, paskui dirbo mokykloje ir vėliau – Užsienio Reikalų ministerijoje. Prieš Lietuvos okupaciją jisai buvo paskirtas konsulu į Liepoją.

Pasitraukęs iš Lietuvos uoliai dirbo su pagrindinėmis lietuviškomis organizacijomis, – VLIKu, Raudonuoju Kryžiumi ir kitomis., nes daug galėjo pasitarnauti į kitas kalbas versdamas svarbius VLIKo ir kitų organizacijų memorandumus, raštus. Atvykęs į Ameriką, jisai nesiliovė dirbęs, nors sveikata jau senokai buvo smarkiai pašlijusi, čia jis rašė žodyną, tik mirtis neleido jam šio darbo pabaigti. 1951 m. lapkričio 1 d. mirė Norvude

XXVII knygų mėgėjų draugijai yra žinoma, kad turėjo gerą biblioteką, – knygų įvairiomis kalbomis, daugiausia kalbotyros klausimais. Kur atsidūrė jo biblioteka nėra žinoma.

Vyt. Kazimieras Jonynas

Nepaprastai įdomios biografijos žmogus, garsus dailininkas. XXVII knygos mėgėjų draugijos vinjetės kūrėjas.

Ikikarinėje Draugijoje buvo jauniausias (g. 1907 m.), vėliausiai (1936 m. rugsėjo 27 d.) į Draugiją priimtas narys.

JONYNAS VYTAUTAS KAZIMIERAS [1907 03 16 Ūdrijoje (Alytaus r.) – 1997 12 04 Vilniuje], JAV lietuvių dailininkas-grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražistas, profesorius, JAV nacionalinės akademijos narys.

1923–1944 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1923–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. Tapybos jį mokė Adomas Varnas, o grafikos – Adomas Galdikas. Po 1929 m. streiko mokykloje, turėjo ją palikti ir verstis atsitiktiniais darbais. 1931–1934 m. studijavo Paryžiuje.

1935–1940 m. dėstė grafiką ir medžio skulptūrą Kauno meno mokykloje. 1936–1941 m. dirbo Lietuvos kultūros paminklų apsaugos inspekcijos konservatoriumi, vėliau – viršininku. 1936 m. buvo Pasaulinės parodos Paryžiuje Lietuvių sekcijos reikalų vedėjas, 1937 m. – Tarptautinės žiuri komisijos Kultūros sekcijos narys. 1937 m. pasaulinėje parodoje jo medžio raižiniai ir plakatai buvo apdovanoti Aukso medaliu, o baldų projektai – Garbės diplomu.

Dalyvavo Nepriklausomųjų dailininkų draugijos ir „Ars“ grupės veikloje. 1936 m. įstojo į XXVII knygos mėgėjų draugiją. Sukūrė jai vinjetę, išraižė J. Tumo-Vaižganto, M. K. Čiurlionio ir kt. portretus. Dar besimokydamas iliustravo knygas, kūrė viršelius, nuliejo apie 400 akvarelių. 1939 m. V. K. Jonynas buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu. 1940 m. – pirmąja Taupomųjų valstybės kasų premija už K. Donelaičio „Metų“ (1938–1939) iliustracijas.

Nuo 1941 m. buvo Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės instituto direktorius ir dėstytojas. 1943 m., vokiečių okupantams uždarius institutą, grįžo prie kūrybinio darbo, ėmėsi iliustruoti J. V. Gėtės romaną „Jaunojo Verterio kančios“. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1951 m. – į JAV. Labiausiai pasireiškė kaip grafikas – kūrė knygoms iliustracijas, estampus, ekslibrisus, pašto ženklus, plakatus, taip pat skulptūras, interjerus, vitražus. Iš lietuvių dailininkų daugiausiai užsienyje yra dekoravęs bažnyčias.

Surengė daugybę parodų, jo kūriniai saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, 1993 m. V. K. Jonynas buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Didžiąją dalį savo kūrybinio palikimo bei asmeninę biblioteką perdavė Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui ir jo padaliniui – V. K. Jonyno galerijai Druskininkuose, kur menininkas praleido paskutiniąsias savo gyvenimo vasaras. 100-ųjų gimimo metinių paminėjimui išleistas jam skirtas 1 Lt. vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

Apie jį išleista Tomo Sakalausko knyga „Kelionė: dailininko Vytauto K. Jonyno gyvenimas“ (Vilnius, 1991) bei Rasos Andriušytės-Žukienės monografija „Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasaulio meno keliuose“ (Vilnius, 2007).

Adalbertas Staneika

Apie šį XXVII knygų mėgėjų draugijos narį žinoma kiek mažiau. Lietuvos MA bibliotekos Rankraščių skyrius neseniai įsigijo pluoštą 1921–1931 m. dokumentų, susijusių su Lietuvos diplomatų veikla Italijoje. Paaiškėjo, kad Pasiuntinybėje tais metais atsakingas pareigas ėjo žinomas dailininkas Adalbertas Staneika (1885–1962), po karo gyvenęs JAV. LMA bibliotekos gautieji dokumentai atskleidžia jo veiklą kaip diplomato, duoda medžiagos ir apie kitus to laiko visuomenės ir kultūros veikėjus.

Mirė JAV 1962 m. vasario 17 d. Vainkote.

Švaistas (tikr. Balčiūnas), Juozas

1891 III 30 Rokiškyje, †1978 IX 21 Los Angeles (JAV); prozininkas.

1913 baigė Panevėžio mokytojų seminariją, 1915 Maskvos karo mokyklą, 1924–28 studijavo LU Humanitarinių mokslų fakultete. 1919 Rokiškio policijos viršininkas ir Zarasų karo komendantas, 1924–1928 Kauno karo mokyklos dėstytojas. 1928–1935 redagavo žurnalą Karys, 1942–1944 Lietuvių archyvą. 1944 pasitraukė į Vokietiją, 1949 persikėlė į JAV.

Apysakų ir apsakymų knygose Šilkinė suknelė (1927), Naujan gyveniman (1928) reportažiškai vaizdavo smulkių valdininkų ir karininkų buitį pirmaisiais nepriklausomybės metais

Bibliofilai, kurie grįžo į Lietuvą, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę
Beeatričė Kleizaitė – Vasaris

Tai pirmoji moteris Lietuvoje už nuopelnus pagerbta Barboros Radvilaitės medaliu.

XXVII knygos mėgėjų draugija didžiuojasi šia kultūrai nusipelniusia moterimi .

Išvardinant Beatričės Kleizaitės – Vasaris nuopelnus buvo pabrėžta, kad jau pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais ji iš JAV į Lietuvą parvežė egzilio menininkų – Vytauto Kašubos, Adomo Galdiko, Vytauto Igno ir kitų dailininkų išsamias tapybos, grafikos ir skulptūros darbų kolekcijas. Ji įsteigė didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo šalpos fondą ir daug dirbo, kad paminklo idėja būtų įgyvendinta.

Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto medaliai skiriami labiausiai nusipelniusiems žmonėms, atsižvelgiant į jų nuopelnų svarbą per pastaruosius dešimt metų bei įvertinant visuomeninės ir profesinės veiklos įtaką Lietuvai ir jos sostinei Vilniui.

Vyt. Kazimieras Jonynas ( tai retos ir laimingos biografijos žmogus, kuriam po gyvenimo įvairiose pasaulio šalyse teko laimingai sugrįžti į tėvynę ).

Papildoma medžiaga:

XXVII knygos mėgėjai:

1933 metų duomenys pagal Metraščio I t.

Pastaba. Sąraše pateikti romėniški skaitmenys rodo bibliofilo pastovų numerį dvidešimt septynių narių draugijoje.

  • I – Balčiūnas Juozas
  • II – Biržiška Mykolas
  • III – Biržiška Vaclovas
  • IV – Cimkauskas Viktoras
  • V – Daumantas Vladas
  • VI – Galaunė Paulius
  • VII – Jakštas Petras
  • VIII – Paknys Juozas
  • IX – Puida Aleksandras
  • X – Rucevičius Antanas
  • XI – Sleževičius Mykolas
  • XII
  • XIII – Steponaitis Vytautas
  • XIV – Urbšienė Marija
  • XV – Tumas Juozas †
  • XVI – Savickis Jurgis
  • XVII – Strazdas Jonas
  • XVIII – Klimas Petras
  • XIX – Kamantauskas Viktoras
  • XX – Bizauskas Kazys
  • XXI – Burkevičius Vilhelmas
  • XXII – Turauskas Eduardas
  • XXIII – Rusteika Zigmas

XXVII knygos mėgėjai:

1937 metų duomenys pagal Metraščio IIt.

Pastaba. Sąraše pateikti romėniški skaitmenys rodo bibliofilo pastovų numerį dvidešimt septynių narių draugijoje.

  • I – Balčiūnas Juozas
  • II – Biržiška Mykolas
  • III – Biržiška Vaclovas
  • IV – Cimkauskas Viktoras
  • V –
  • VI – Galaunė Paulius
  • VII – Jakštas Petras
  • VIII – Paknys Juozas
  • IX –
  • X – Rucevičius Antanas
  • XI – Sleževičius Mykolas
  • XII – Avietėnaitė Magdalena
  • XIII – Steponaitis Vytautas
  • XIV – Urbšienė Marija
  • XV – Tumas Juozas †
  • XVI – Savickis Jurgis
  • XVII – Strazdas Jonas
  • XVIII – Klimas Petras
  • XIX – Kamantauskas Viktoras
  • XX – Bizauskas Kazys
  • XXI – Burkevičius Vilhelmas
  • XXII – Turauskas Eduardas
  • XXIII – Rusteika Zigmas
  • XXIV – Bagdonas Leopoldas
  • XXV – Šaulys Jurgis
  • XXVI – Jurgutis Vladas
  • XXII – Jonynas Vytautas-Kazys

XXVII knygos mėgėjai

2004 metų duomenys pagal Metraščio III t.

Pastaba. Sąraše pateikti romėniški skaitmenys rodo bibliofilo pastovų numerį dvidešimt septynių narių draugijoje.

  • I – Romas Adomavičius
  • II – Vytautas Andriulis
  • III – Antanas Buračas
  • IV – Birutė Butkevičienė
  • V – Arimantas Dumčius
  • VI – Perpetua Dumšienė
  • VII – Zenonas Kerutis
  • VIII – Ingrida Korsakaitė
  • IX – Paulius Martinaitis
  • X – Romualdas Ozolas
  • XI – Stanislovas Petrauskas
  • XII – Vytautas Petniūnas
  • XIII – Dalia Poškienė
  • XIV – Dominykas Akstinas
  • XV – Povilas Saudargas
  • XVI – Vidmantas Staniulis
  • XVII – Zenonas Vaškevičius
  • XVIII – Juozapas Šimkus
  • XIX – Algirdas Šimulynas
  • XX – Vilius Užtupas
  • XXI – Albinas Vaičiūnas
  • XXII – Beatričė Kleizaitė-Vasaris
  • XXIII – Ričardas Venckus
  • XXIV – Juozas Vytas Jacevičius
  • XXV – Zenius Šileris
  • XXVI –
  • XXII –

Per 15 atkurtosios draugijos veiklos metus draugijai vadovavo:

  • Vytautas Raudeliūnas (1993–1995)
  • Antanas Buračas (1995–1998)
  • Albinas Vaičiūnas (1998–2001)
  • Birutė Butkevičienė (2001–2004)
  • Beatričė Kleizaitė Vasaris (2005–2006)
  • Nuo 2008 m. – Dalia Poškienė.

Birutė Butkevičienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Birutė Butkevičienė (g. 1938 m. rugpjūčio 20 d. Joniškis) – Lietuvos bibliotekininkė, bibliofilė.

Biografija:

1962 m. baigė Vilniaus universitetą. 1963-1976 m. Vilniaus universiteto bibliotekos bibliotekininkė, 1976-1985 m. direktoriaus pavaduotoja, nuo 1985 m. direktorė.

Nuo 1995 m. XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininko pavaduotoja, nuo 1995 m. M. Mažvydo bibliofilų klubo narė.

Paskelbė straipsnių bibliotekų darbo klausimais.

Įvertinimas

1997 m. Gedimino 5 laipsnio ordinas

1999 m. Lenkijos auksinis kryžius

Šaltiniai:

↑ Visuotinė lietuvių enciklopedija, III t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. T.3: Beketeriai-Chakasai., 670 psl.

Rodomas puslapis  http://lt.wikipedia.org/wiki/Birut%C4%97_Butkevi%C4%8Dien%C4%97

Kategorija: Lietuvos bibliotekininkai