Kaip dabar būtų madinga pasakyti – kokia gi Draugijos vizija ir misija
„Dviguba bibliofilybė” tokie žodžiai yra pasakyti Juozo Tumo- Vaižganto, vieno iškiliausių ikikarinės Lietuvos XXVII knygos mėgėjų draugijos žmogaus, jos sielos. Šiuolaikiniais žodžiais tariant, Vaižgantas šia fraze genialiai suformulavo, kuo Europos kontekste Lietuvos bibliofilų draugija turėtų būti ypatinga. Vaižganto supratimu, tauta, kuri ilgai buvo nelaisva, negali to taip greitai pamiršti. Netgi jos knygų mėgėjai negali būti tokie kaip anglai ar prancūzai, kurie tik kolekcionuoja senas, retas, ar žymiausių dailininkų karališkai iliustruotas, nelygstamai įrištas knygas. Knygnešių vaikai privalo ir žmonėse knygos šviesą, ne vien šviesą, bet ir apšvietą skleisti, neužsidaryti vien labiausiai išsilavinusių žmonių rate, bet ir suvargusių sodiečių nepamiršti, gerbti ir savo motinos maldaknygę, ir savo tėvo sodiečio kalendorių. Galima sakyti, kad Vaižgantas tarsi užprogramavo sąvokas, kurias mūsų laikais žymi skirtingai suvokiamas inteligento ir intelektualo terminų turinys. Inteligentas visada turėjo jam priskirtą apšvietos misiją. Tad ir dabartinių laikų Draugijos nariai – vieni linkę labiau kolekcionuoti, jie turi garsias retų ir senų knygų kolekcijas, o kiti labiau linkę knygos meną ir kultūrą populiarinti, tad Draugija rengia platų atgarsį visuomenėje turinčias kasmetines knygos šventes, skirtas Spaudos atgavimo dienai, rengia specializuotas knygų parodas, kviečia žinomus bibliofilus susitikti su mokiniais.