Rašytojas, pedagogas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, kariuomenės veikėjas, Karo mokyklos lektorius, „Kario“ žurnalo redaktorius Juozas Balčiūnas – Švaistas (1891 03 18 Rokiškyje – 1978 09 23 Los Angeles, JAV) XXVII knygos mėgėjų draugijoje buvo nuo jos įsikūrimo, pagal pavardę turėjo pirmą numerį. J. Balčiūnas – Švaistas buvo Draugijos iždininkas 1934–1937 m. ir jos pirmininkas 1937–1939 m. J. Balčiūnas – Švaistas dalyvavo beveik visuose Draugijos susirinkimuose nuo pirmojo 1931 01 27 Lietuvos viešbučio Trijų Kunigaikščių kambary iki paskutinio 1940 05 27. Asmeninės bibliotekos knygoms turėjo savo ekslibrisą, kurį 1935 m. sukūrė dailininkas bei XXVII knygos mėgėjų draugijos narys Jonas Steponavičius.
Politiniai skersvėjai lėmė, kad zakristijono padėjėjas ir grafo Jono Pšezdeckio virėjo Rokiškio dvare pagalbininkas 1909 m. įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, kurią baigė 1913 m.
Ilgai tarnavęs svetimiems, grįžęs į Lietuvą iš pradžių ieškojo civilio darbo, grįžo į gimtąjį Rokiškio kraštą ir tarnavo Skemų dvaro ūkvedžiu-administratoriumi. Vėl atsirado laiko kūrybai. Autorius išbandė save draminės kūrybos bare, parašė tris dramas, kurių dvi – „Lenkų karalaitė“ ir „Taip Dievas davė“ – pirmą kartą buvo išspausdintos 1921–1922 m. žurnale „Skaitymai“. J. Balčiūno gyvenimo Skemų dvare epizodai sugulė į 1967 m. išleistą atsiminimų knygą „Dangus debesyse“. Čia išsamiai aprašyta ir tolesnė jo karjera po Skemų dvaro – būdamas Rokiškio milicijos vadu, Zarasų komendantu, jis įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės kūrimo darbą. Jo kovos su lenkais Lietuvos kariuomenėje į šiuos atsiminimus jau nepateko.
Atsiminimai buvo įvertinti Lietuvių rašytojų draugijos premija, padalinus ją pusiau J. Balčiūnui-Švaistui ir Jurgiui Jankui (už dramą „Peilio ašmenimis“) – tai buvo precendento neturintis atvejis šio apdovanojimo istorijoje. Bet ne visų knyga „Dangus debesyse“ buvo palankiai sutikta – kai kas piktinosi dėl nepelnyto apdovanojimo, jiems nepatiko intymiai asmeniški knygos epizodai.
Atsiminimų knygos „Dangus debesyse“ pabaigoje rašytojas užsimena apie tarnybos kariuomenėje nuoskaudas, gautą nuobaudą dėl įgaliojimų viršijimo ir kitą nuobaudą, lėmusią aukštesnio laipsnio negavimą dėl tariamai nepadorios knygos „Šilkinė suknelė“. Rašytojas kariuomenėje jautėsi nepakankamai suprastas ir vertinamas, nors 1939 m., išeidamas į atsargą, gavo pulkininko leitenanto laipsnį, be to, 1922–1928 m. Karo mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, Lietuvos istoriją, geografiją, o 1940 m. – ir rusų kalbą; buvo ilgametis „Kario“ (1928–1935 m.) bei „Kardo“ (1933–1935 m.) redaktorius, kareivių radijo pusvalandžio programų tvarkytojas.
1928 m. pasirodė dar viena apysakų knyga „Naujan gyveniman“, kuri buvo mažiau intriguojanti, todėl ir kritikų sutikta ramiai, be ypatingo susidomėjimo. Patrauklų knygos viršelį su „naujo gyvenimo“ šviesa piešė dailininkas Aleksandras Šepetys.
Kita knyga, „Meilės vardu“, skaitytojus pasiekė tik 1937 m. Patrauklus knygos pavadinimas gali šiek tiek apgauti, nes joje nėra nei lengvo turinio, nei pikantiškų meilės nuotykių, nors veiksmas ir sukasi apie meilę.
Karo nublokštas į Vokietiją, J. Balčiūnas daug rašė, o jo kūryba, prieš suguldama į vieną po kitos išleistas knygas, pirmiausia buvo publikuota DP spaudoje, laikraščiuose „Mintis“, „Mūsų kelias“, „Žiburiai“.
Į pokaryje išleistas knygas galima žvelgti jų pasirodymo eilės seka. Romanas „Rašau sau“ išleistas 1947 m., su paantrašte „tremtinės užrašai“, kuri šiek tiek klaidinanti, nes jame nerašoma nei apie lietuvių tremtį į Sibirą ar kitas tolimas nuo Lietuvos vietas, nei apie jų emigraciją į Vakarus. Pagrindinė šio kūrinio herojė – kunigaikštytė Zinaida, rusė emigrantė, atvykusi į Lietuvą ir gana linksmai čia leidžianti laiką. Romane aprašoma rusės, Lietuvoje tapusios kabareto šokėja, meilės istorija. Po slaptų pasimatymų ir vyro persekiojimo, išsiskyrusi su vyru, Zinaida susipažįsta su kitu rusų emigrantu Grigorijumi, dirbančiu vokiečių filmų bendrovėje, ir išvažiuoja iš Lietuvos. Jos gyvenimas Vokietijoje knygoje jau neaprašomas. Tokia štai savotiška „tremtis“ aprašoma romane „Rašau sau“. Romanas parašytas pirmu asmeniu, tarsi tai būtų tos rusų emigrantės užrašai, jos dienoraštis.
Novelių rinkinyje „Siela lagamine“ aprašoma jau lietuvių tremtinių buitis, jų gyvenimas DP stovykloje, tačiau prisimenama ir ta „siela lagamine“ – Lietuvos gyvenimo vaizdai, kurie sudaro visą antrąją knygos dalį.
Dar daugiau tragizmo romano „Paskutinį kartą tave klausiu“ turinyje. Jį lėmė romane vaizduojamas laikmetis, kai Butkūnų kaime vieną okupantą keitė kitas, o po pirmųjų trėmimų laukė ne mažiau sunkus ir tragiškas gyvenimas pačioje Lietuvoje. Minimalistinis romano viršelis, pieštas dailininko P. Osmolskio, liudija tragišką meilės istoriją politinių sukrėtimų fone.
Iš Vokietijos į JAV pasitraukusį Juozą Balčiūną-Švaistą suviliojo jau anksčiau jo pamėgtas pasakų pasaulis. 1952 m. jis išleido pasakų rinkinį „Aukso kirvis“, kuriame sudėtos pasakos iš Jono Basanavičiaus surinktų pasakų knygų „Lietuviškos pasakos įvairios“, jas šiek tiek paredaguojant. Švaistas knygos įžangoje teigia tik pataisęs pasakų kalbą, pašalindamas iš jos barbarizmus ir pagyvinęs dialogus, nenukrypstant nuo pasakos turinio ir formos. Rinkinyje ir daugeliui žinomos, ir mažiau girdėtos pasakos. Vienas iš knygos trūkumų – pasakų klasifikacija. Pasakų suskirstymas pagal jų tematiką (buities pasakos, gyvuliai ir žvėrys pasakose) yra suprantamas, tačiau neaišku, kuo ypatingos „ypatingosios pasakos“ arba kuo skiriasi „pasakos-apysakaitės“ nuo kitų knygos tekstų.
1952 m. pasirodė ir kita knyga, parašyta lietuvių pasakų motyvais „Petras Širvokas“. Šioje knygoje autorius jau tik pasinaudoja pasakų motyvais, juos savaip konstruodamas ir įvesdamas išgalvotą personažą Petrą Širvoką, gyvenusį dar baudžiavos laikais.
1953 m. pasirodė apysakaičių ir vaizdelių knyga „Eldorado“, kurioje Švaistas stengėsi realistiškai surašyti pabėgėlių iš Lietuvos istorijas.
Kad realistiškas įvykių vaizdavimas nėra stiprioji J. Balčiūno-Švaisto kūrybos savybė, parodė ir jo romanas „Knygnešių pėdsakais“, išleistas 1955 m. Romane, rodos, varžosi tikri veikėjai, istorinė medžiaga ir autoriaus kūrybos išmonė. Faktų mėgėjams pritrūksta istorinio veikalo nuoseklumo ir argumentacijos, o literatūros kritikams jame per daug istorinės medžiagos, tarsi perkeltos iš P. Ruseckio 1926–1928 m. išleisto „Knygnešio“ tomų, ir per mažai literatūrinės išmonės.
1958 m. autorius vėl grįžta prie tautosakinių motyvų, kurdamas apysakas, balansuojančias tarp fantazijų ir realybės. Knygoje „Petras Širvokas“ vyrauja fantazijų pasaulis, o knygoje „Trys žodžiai“ – žymiai daugiau tikrovės vaizdų, buities, gamtos aprašymų.
Vienas labiausiai vykusių fantaziją ir realybę jungiančių kūrinių buvo premijuotasis romanas apie Vincą Kudirką „Jo sužadėtinė“. Romanas tarsi tęsia „Knygnešių pėdsakais“ pradėtą temą, tačiau, skirtingai negu romane apie knygnešius, jame daugiau vidinių išgyvenimų ir literatūrinės išmonės, pagyvinančios V. Kudirkos paveikslą. Tai biografinis romanas su nemaža beletristikos doze, kuriame vengiama sausos faktų kalbos.
Pigaus patriotiškumo Juozas Balčiūnas-Švaistas vengia ir dar vienoje istorinės tematikos knygoje apie kunigą Martyną Sidaravičių bei kitus Sūduvos krašto knygnešius, pavadintoje „Žiobriai plaukia“ (Čikaga, 1962).
1962 m. paminėtinas ir autoriaus sugrįžimas prie draminės kūrybos. Los Andželo lituanistinėje mokykloje buvo pastatytas jo sceninis veikalas „Vakaras taigoje“, kurį režisavo Juozas Kaributas.
Po jau minėtos atsiminimų knygos „Dangus debesyse“ pasirodymo (Londonas, 1967) Juozas Švaistas dar išleido pasakų knygą „Šaunus penketukas“ (Čikaga, 1969) ir novelių knygą „Karnavalo aikštėje“ (Londonas, 1972). Knygoje „Šaunus penketukas“, kurioje sudėtos jo autorinės pasakos, įrašytas ir autoriaus posakis: „Dažnai pasaka panaši į tikrovę, bet ir tikrovė neretai atrodo lyg pasaka.“ JAV Lietuvių bendruomenės švietimo taryba premijavo šią knygą apysakų jaunimui konkurse ir jos išleidimui paskyrė 500 dolerių. Knygą iliustravo dailininkė Zita Sodeikienė.
Novelių knygoje „Karnavalo aikštėje“ daugumoje novelių aprašoma lietuvių išeivija, tačiau taip pat įdėtas jo anksčiau parašytas scenos vaizdelis apie tremtinius Sibire „Vakaras taigoje“ ir dvi novelės iš Lietuvos gyvenimo – „Ragana iš Žeberkštynės“ bei „Saulėtos sutemos“.
Laikraštinis feljetoniškas stilius lydėjo Juozą Balčiūną-Švaistą visą gyvenimą ir buvo jo kūrybos privalumas, ne trūkumas.

Bibliografija
Šilkinė suknelė: apysakos / J. Švaistas. – Kaunas: „Vairo“ b-vės leidinys, 1927.
Kerpių berniūkštis: apysaka / J. Švaistas. – Kaunas: „Vairo“ b-vės leidinys, 1927.
Naujan gyveniman: apysakos / J. Švaistas; viršelį piešė A. Šepetys. – Kaunas: „Spaudos fondo“ leidinys, 1928.
Pirmieji karo mokyklos žygiai / kapitonas Balčiūnas. – [Kaunas]: [s.n.], [1928].
Liudviko Adomo Jucevičiaus asmuo ir reikšmė / Juozas M. Balčiūnas. – Kaunas: s. n., 1930.
Meilės vardu: novelės / J. Švaistas. – Kaunas: Sakalas, 1937.
Rašau sau: tremtinės užrašai / Juozas Švaistas. – [Bad Worishofen: Mintis], 1947.
Paskutinį kartą tave klausiu: romanas / Juozas Švaistas ; [viršelis dail. P. Osmolskio]. – Würzburg: Liudas Vismantas, 1948.
Siela lagamine: novelės / J. Švaistas. – Weilheim-Teck: Atžalynas, 1948.
Eldorado: apysakaitės ir vaizdeliai / Juozas Švaistas. – Hannover: „Bendrija“, 1953.
Petras Širvokas: nuotykių nuotykiai žemėje, pragare ir danguje. Trijų dalių senų ir senesniųjų laikų vaizdas, parašytas lietuvių pasakų motyvais / Juozas Švaistas; viršelį piešė Mikas Šileikis. – Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1952.
Aukso kirvis: rinktinės mūsų žmonių pasakos / parengė Juozas Švaistas; viršelis ir iliustr. dail. Vyt. Ignatavičiaus-Igno. – Chicago: autoriaus leidinys, 1952.
Knygnešių pėdsakais: romanas / Juozas Švaistas. – Weinheim: Bendrija, 1955.
Trys žodžiai arba gyvenimo magija / Juozas Švaistas. – Chicago: autoriaus leidinys, 1958.
Jo sužadėtinė: premijuotas romanas / Juozas Švaistas. – Chicago, Illinois: Lietuviškos knygos klubas, 1959.
Žiobriai plaukia: romanas / Juozas Švaistas. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1962.
Dangus debesyse: autoriaus išgyvenimai 1918-1919 metais / Juozas Švaistas. – London: Nida, 1967.
Šaunus penketukas / Juozas Švaistas ; [iliustravo dail. Zita Sodeikienė]. – Čikaga: JAV LB Kultūros fondas, 1969.
Karnavalo aikštėje: novelės / Juozas Švaistas. – London: Nidos knygų klubo leidinys, 1972. – (Nidos knygų klubo leid.; Nr. 90).

Iliustracijos:
Juozas Balčiūnas Švaistas: Foto Tallat Kelpšienė, Kaunas. KTU biblioteka. A 198, atv. 96.
Juozas Balčiūnas-Švaistas. Kaunas. 1923 04 26. MLLM GEK 103330 a.
Parengta pagal: XXVII knygos mėgėjų draugijos metraščių medžiagą ir straipsnį: J. Balčiūnas–Švaistas – prėsko gyvenimo nemėgęs rašytojas / Alvydas Surblys // Kauno diena: Santaka. – 2021, bal. 2, p. 6-7.