Spalio 16–22 d. XXVII knygos mėgėjų draugijos iniciatyva organizuota jungtinė išvyka į Vokietiją. Kelionė planuota dar prieš keletą metų. Pagrindinis tikslas – aplankyti Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde, susitikti su Vokietijos lietuvių bendruomenėmis.
Pagrindiniai renginiai „Knyga jungia lietuvius visame pasaulyje“ vyko Rennhof pilies salėje Hiutenfelde, Vasario 16-osios gimnazijoje. Programoje – knygų pristatymai, susitikimas su kultūros ir istorijos veikėjais iš Lietuvos. Jungtinės kelionės dalyviai – Pasaulio lietuvių centro, XXVII knygos mėgėjų draugijos, Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) nariai Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovai. MČTAU atstovavo Turizmo fakulteto Garbės dekanė Teodora Dilkienė, LGGRTC sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas, Kauno TAU Kultūros ir švietimo istorijos fakulteto nariai.
Konferencijų salėje pristatytos dovanų gimnazijos bibliotekai atvežtos knygos. LPKTS išleistas knygas apžvelgė Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, Pasaulio lietuvių centro – Valdas Kubilius, nemažą kraitę suruošė ir Vytautas Gocentas, Alvydas Surblys, XXVII knygos mėgėjų draugija.
Gimnazijos direktorė Rasa Weiss ir Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komisijos pirmininkė, Kuratorijos narė, Draugijos ir LUMA narė Jūratė Caspersen supažindino su unikalia šios mokyklos istorija.
Skaityti pranešimai liudijo apie lietuviško švietimo, tautinės kultūros, jaunimo organizacijų veiklą, kovų už laisvę istoriją ir dabartį. Apie lietuvį vienuolį, salezietį, misionierių, kunigą, lankiusį Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde Hermanną Šulcą pasakojo gydytoja, keliautoja, LUMA valdybos narė Leonarda Daujutė Šarakauskienė. Iškilus Gimnazijos auklėtinis 1969–1971 m. buvo Gimnazijos kapelionas, kun. Tėvas Salezietis Hermannas Šulcas visą savo gyvenimą pašventęs našlaičių globai Ruandoje.
Susitikimuose su mokiniais atvykę lietuviai tremtiniai dalinosi savo prisiminimais. Susipažinome ir su pilyje veikiančiu Lietuvių kultūros institutu. Ilgametė gimnazijos mokytoja Marija Šmitienė papasakojo apie saugyklose saugojamus unikalius archyvus. Tame pačiame pastate įsikūrusi ir gimnazijos biblioteka, Visų Lietuvos Šventųjų vardo koplyčia. Mokytoja Inesa Lendraitienė supažindino su gimnazijos erdvėmis, istorija.
Gimnazija buvo įkurta 1950 m. liepos mėnesį Dypholco (Diepholz) kareivinėse Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybos iniciatyva. 1951 m. švenčiant Vasario 16-ąją, ji buvo pavadinta Vasario 16-osios gimnazijos vardu. Prireikus grąžinti kareivines, Vokietijos lietuvių bendruomenės iniciatyva už pasaulio lietuvių suaukotus pinigus 1953 m. Hiutenfelde nupirko Renhofo pilį (vok. Schloß Rennhof) su 5 ha parku.
Kita diena buvo skirta susitikimams su gimnazistais. Istorijos ir literatūros pamokas su 11, 5–8 klasių gimnazistais organizavo direktorės pavaduotoja Irena Sattler.
Temą „Tremtis“ pristatė Vladas Sungaila, dalinosi savo prisiminimais apie išgyvenimą Sibiro platybėse, kur nebuvo nei namų, nei sodybų, tik sniegas, šaltis ir tyla. Bet ir ten, būnant tose nežmoniškose sąlygose, Lietuva švietė kaip kelrodė žvaigždė. T. p. apžvelgė ir Sąjungos istoriją. Kitoje pamokoje mokiniaismalsiai klausėsiVidos Jasaitytės, Valdo Kubiliaus, dr. R. Kaminsko pasakojimų apie Mažąją Lietuvą, Prūsiją, raštijos pradininkus.
Gimnazijos istorija
1948 m. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daugiau kaip 65000 lietuvių pasitraukus į Vakarų Vokietiją, čia pradedama vystyti kultūrinė veikla; steigiamos mokyklos, įsteigiamas Pabaltijiečių universitetas. 1950 m. prasidėjus emigracijai į kitas Europos valstybes ir užjūrį, mokyklos pradedamos uždarinėti. Tuometinė Vokietijos Lietuvių bendruomenė (VLB) nutaria įsteigti vieną gimnaziją su bendrabučiu Diepholz miesto kareivinėse – taip atidaroma Gimnazija, kuriai 1951m. suteikiamas Vasario 16-sios vardas. 1954 m. Tėvo Alfonso Bernatonio iniciatyva Gimnazija perkeliama į Hiuttenfeld‘ą, kuriame VLB, padedama viso pasaulio lietuvių, įsigijo 5 ha sklypą su Rennhofo pilimi. Paramos dėka Gimnazija remontuojama, pilis pritaikoma klasėms ir bendrabučiui.
Kelionės dalyvių potyriai, kad Vasario 16-osios gimnazija nėra tik mokykla. Tai – jausmas, kad Lietuva gyva visur, kur gyvena ją mylintys žmonės.
Susitikimai su Vokietijos lietuvių bendruomenėmis
Visą kelionės programą kruopščiai parengė Alvydas Surblys. Be kelionių agentūrų ir finansinės paramos, savomis lėšomis grupė nevyriausybinių organizacijų atstovai susitiko su aktyviomis lietuvių bendruomenėmis. Hamburge pasitiko lietuvių bendruomenės pirmininkė Kristina Matulevičienė su vyru, – Vasario 16-osios gimnazijos auklėtiniu. Hamburgo lietuvių veikloje dalyvauja daugiau nei 300 lietuvių ir jų draugų. Juos jungia ne tik meilė lietuvių kalbai, bet ir lietuvybės puoselėjimo tradicijos. Lietuviai Hamburge ir jo apylinkėse pradėjo kurtis po Antrojo pasaulinio karo. Tuo laiku veikė net dvi lietuvių stovyklos. Pirmoji buvo Ralsted-Holdingenbaumo lietuvių stovykla, o antrąją lietuvių stovyklą sudarė bendrovės Lietuvos Baltijos Loidas penki laivai (anksčiau plaukioję Nemunu), kuriais lietuviai – karo pabėgėliai atplaukė į Vokietiją. Laivai su juose gyvenančiais lietuviais stovėjo Hamburgo uoste.
1946 m. Hamburge pabėgėlių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos buvo įsteigta net aukštoji mokykla – Pabaltijo universitetas / Baltiečių universitetas. (angl. Baltic University, vok. Baltische Universität).
Susipažinome ne tik su šia veiklia bendruomene, bet turėjome pažintinę ekskursiją pėsčiomis po Hamburgo miesto centrinę dalį. Tai antrasis pagal dydį uostas Europoje ir antrasis pagal dydį Vokietijos miestas.
Kitas susitikimas laukė Kaselyje (vok. Kassel). Dar 1945 m. gegužės mėn. pabaigoje Kaselyje buvo įsteigta tarptautinė Kaselio-Mattenbergo karo pabėgėlių stovykla, kurioje gyveno ir keli šimtai lietuvių. Vėliau kitų tautybių pabėgėliai iš šios stovyklos buvo iškelti ir buvo atkelta apie 2000 lietuvių iš Wiesbadeno ir Fuldos stovyklų. Viename iš stovyklos barakų buvo įrengta bažnyčia. 1945 m. įkurta pradžios mokykla, vaikų darželis, lietuvių gimnazija, kurioje mokėsi apie 300 mokinių. Buvo organizuojami įvairūs mokymų kursai. Visoms švietimo įstaigoms vadovavo Švietimo vadyba, prie jos veikė vadovėlių ir knygų tikrinimo bei leidimo komisija. 1946 m. Kaselio stovykloje įvyko lietuvių aktorių suvažiavimas ir buvo įkurtas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Kaselio skyrius. 1947 m. susikūrė Lietuvių tremtinių bendruomenės apylinkė (pirmininkai S. Skurvydas, A. Dilba, A. Malakauskas, Petkevičius). Tais pačiais metais vyko ir II-asis Lietuvių tremtinių bendruomenės atstovų suvažiavimas.
Stovykloje veikė leidyklos „Aistija“, 1947–1949 išleidusi 19 knygų ir iš Wiesbadeno atkelta „Giedra“. Buvo spausdinami periodiniai leidiniai, veikė paštas, biblioteka, scenos mėgėjų būrelis, baleto studija „Laisvė“, sporto klubas „Lituanica“ ir kitos lietuviškos organizacijos.
Kasselyje lydėjo ir lietuvių bendruomenės pirmininkė Jurgita Baniulytė Petrovic, kiti bendruomenės nariai, parodę žymias miesto vietas.
Kitas lankytas miestas – Hanau, kuriame buvo didžiausia DP stovykla. Karo pabėgėliai buvo apgyvendinti vadinamosiose DP stovyklose, kurių Vakarų Vokietijoje iš viso buvo 269, o net 113-oje iš jų gyveno ir lietuviai. Remiantis 1945 m. duomenimis, joje gyveno net 2837 lietuviai. Įprastai DP stovyklos buvo įkuriamos anksčiau veikusiose kareivinėse, darbininkų barakuose ar privačiuose butuose. Pabėgėliais rūpinosi Vakarų sąjungininkai ir Jungtinių tautų organizacijos UNRRA, vėliau IRO. Jie apsiėmė karo audrų išrautus iš savo gimtinių asmenis (DP – displaced persons = išvietintieji asmenys) laikinai globoti, aprūpinti maistu, apranga, pastogebei suteikti jiems pagalbą grįžtant į savo namus arba ieškant naujų juos priglaudžiančių kraštų.
Stovyklų gyvavimo metais lietuviai steigė reikalingas kultūros ir švietimo institucijas, šokių ir dainų ansamblius, atkūrė nepriklausomoje Lietuvoje veikusias politines partijas, profesines sąjungas, jaunimo organizacijas. Karo metu į Vokietiją keturiomis bangomis buvo atblokšta apie 200.000 lietuvių, tačiau po karo globos organizacijų formaliai buvo įregistruota Vakarų Europoje tik apie 70.000 asmenų.
Svarbu pažymėti, kad 1946 m. kovo 3–4 d. Hanau stovykloje susirinkę jau demokratiškai išrinkti tremtinių atstovai (nuo kiekvieno tūkstančio po vieną) priėmė Lietuvių Tremtinių Bendruomenės Statutą ir išrinko Vyriausiąjį LTB Komitetą iš 9 narių. Ši data laikoma oficialiu Lietuvių Bendruomenės įkūrimu. Vėliau tremtiniams ėmus sklaidytis po įvairius pasaulio kraštus, reikėjo naujos ir tokios lietuvių organizavimosi formos, kuri tiktų ne tik Antrojo pasaulinio karo tremtiniams, bet ir visai išeivijai. 1949 m. birželio 14 d. paskelbiant Lietuvių Chartą, gimė Pasaulio lietuvių bendruomenė. Ji užsibrėžė du pagrindinius tikslus: lietuvybės išlaikymą ir kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1949 m. birželio 14 d. priimta Lietuvių Charta liko iki šių dienų pagrindiniu lietuvių tremtinių ir pabėgėlių įstatymu, kuriame sakoma: „Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio lietuvių bendruomenę“.
Ši išskirtinė kelionė, prisilietimas prie istorinės atminties – lyg priesakas mums visiems nepamiršti tų, kurie saugojo kalbą, tradicijas, kūrė, gyveno ir niekad nepamiršo Tėvynės, o pažintį su Vasario 16-osios gimnazija įvardijame kaip tolesnės bendrystės kelius.
Nuoširdi padėka Jūratei Caspersen, Valdui Kubiliui, Alvydui Surbliui, metraštininkui dr. Raimundui Kaminskui, ženkliai prisidėjusiems prie programos paruošimo ir įgyvendinimo, visiems, keliavusiems drauge.
Dalia Poškienė
XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė, LUMA prezidentė
Kauno TAU kultūros ir švietimo istorijos fakulteto dekanė.
Nuotraukos Raimundo Kaminsko
