Rugsėjo 14 d. 15.00 val. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinų salėje (Laisvės al. 39) vyks istorijos vakaras, skirtas Vilko vaikų atminimo dienai ir Mažosios Lietuvos gyventojų genocidui paminėti. Bus atidaryta unikali profesionalaus fotografo, filmuotojo Leonardo Surgailos, gyvenančio San Francisko Bay Area, paroda „Niekieno žemė“.
II a. fojė – paroda „ Karaliaučiaus krašto vaizdai mūsų kultūrinėje atmintyje“ iš dr. Raimundo Kaminsko rinkinių. Ši paroda skiriama paminėti prieš 80 metų pradėtą Karaliaučiaus krašto vietovardžių masinį pakeitimą rusiškais arba sovietizuotais pavadinimais.
Parodos atidaryme ir minėjime dalyvaus autorius Leonardas Surgaila, prof. Valdas Rakutis, Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius, XXVII knygos mėgėjų draugijos valdybos narys, LGGRTC sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas, LPKTS Kauno filialo nariai, LPKTS Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila.
Renginio vedėjai – dr. Raimundas Kaminskas, Dalia Poškienė, Valdas Kubilius.
Maloniai laukiame.
Apie autorių ir Griuvėsių poeziją
Leonardas Surgaila gimė Kaune. Jo tėtis taip pat fotografavo dar prieškario laikais. Namuose buvo įsirengęs profesionalią fotolaboratoriją, turėjo gerų fotoaparatų ir 8 mm kino kamerų. Tad Leonardas jau nuo paauglystės pradėjo fotografuoti ir filmuoti. Ketverius metus mokėsi dailės mokykloje. Dešimt metų vadovavo Kauno radijo gamyklos kino studijai „Banga“ – nuo 1982 m. iki jos panaikinimo 1992 m. Buvo įkūręs vizualinės antropologijos klubą „Aista“. Kino filmo „Vilius Orvidas“ (rež. Vytautas V. Landsbergis) iniciatorius ir bendraautorius.
1996 m. su šeima išvyko į JAV. Trumpai gyveno Niujorke, vėliau Čikagoje. Nuo 2004 m. gyvena San Francisko Bay Area.
Karaliaučiaus kraštą jis fotografavo ir filmavo penkerius metus – 1988–1992 m. Padaryta apie 500 nuotraukų ir 16 valandų vaizdo įrašų.
Griuvėsių poezija. Niekieno žemė
„Pačiame Europos viduryje yra toks plotelis, į kuri patekęs staiga pasijunti esąs visiškai kitame laike. Čia svarbiausia – aplinkos ir ją veikiančio laiko dramatiškumas.
Mažoji Lietuva, Prūsų žemė, Karaliaučiaus kraštas, Kaliningrado sritis – greičiausiai nė vienas kitas kraštas savo istorijoje neturėjo tokios vardų įvairovės. Turbūt retas kuris kraštas matė savo gyvenime tokius aštrius ir skausmingus istorinius ir ne tik istorinius pokyčius kaip šis.
Šiandieną čia gyvena visai kita tauta, nieko bendro neturinti su ta kultūra, kurios įspūdingi griuvėsiai dar vis tebestovi. Kartais tie žmonės atrodo kaip koks svetimkūnis, panašiai kaip 19 a. olandų tapyboje, vaizduojančioje Romos griuvėsius ir tarp jų gulinėjančius žmogiukus. Tačiau Rytprūsių dvasia vis dar tebegyvena šiame krašte. Būtent tą Dvasią ir jos santykį su naujais gyventojais aš ir norėjau užfiksuoti. Šį kraštą labai myliu, taip pat ir jo žmones, kokie jie bebūtų. Šiose nuotraukose nėra politikos ar kitokių pretenzijų. Padžiauti skudurai ar šiukšlynas prie bažnyčios griuvėsių man nėra betvarkės fiksavimas. Aš stengiausi parodyti tą Rytprūsių dvasią, kuri vis dar gyva šiame krašte, ir jos santykį su šiandiena. Tai – savotiška griuvėsių poezija. Galima šį kraštą dar pavadinti NIEKIENO ŽEME.
Antros tokios vietos Europoje nėra.“
Minima: 2026.09.14
Lietuvos Respublikos Seimas 2024 m. įtraukė į minėtinų dienų sąrašą Vilko vaikų atminimo dieną. Ji minima rugsėjo 14 dieną.
Vilko vaikais vadinami Rytų Prūsijos gyventojų (vokiečių) vaikai, kurie 1944–1948 metais buvo atskirti nuo šeimų arba liko našlaičiais. Šie vaikai matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo jų namus ir viską, kas buvo brangu.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Bado genami jie traukė į Lietuvą, kur juos priglaudė lietuvių šeimos.
2006 metais spalio 16-oji Seimo nutarimu paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena.
1944–1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte Maskvos Kremliaus nurodymu buvo įvykdytos per 300 tūkst. civilių gyventojų žvėriškos žudynės, o ir likę 100 tūkst. gyvųjų deportuoti.
Rusija, norėdama užmaskuoti nusikaltimus, ištrinti šios vietos nužudytų žmonių palikimą, neteisėtai kolonizavo Karaliaučiaus kraštą, o jo vietovardžius pakeitė į rusiškus.
Antrojo pasaulinio karo metu Klaipėdos kraštas priklausė tuometinei hitlerinei Vokietijai. 1944 m. spalį į jį įžengė sovietinė armija. Armijos tankai važiavo per visa, kas pasitaikydavo kelyje – per vežimus, arklius, griovė bėgančius žmones. Dauguma krašto vyrų tuo metu buvo patekę į nelaisvę arba žuvę, tad visa sovietinės armijos neapykanta ir kerštas teko Klaipėdos krašto moterims, vaikams ir seneliams.
Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. Per paskutinįjį II-ojo pasaulinio karo pusmetį (1944 m. rudenį – 1945 m. pavasarį) gyventojų sumažėjo daugiau nei 4 kartus.