Mūsų knygos kultūrėjimas
Paulius Galaunė /str. XXVII knygos mėgėjų metraščio T. I., K., 1933. p. 141–145/
Gyvename laikotarpį įvairių krizių: politikos, ekonomikos, kultūros. Daug apie tai kalbama ir rašoma. Buvo rašoma ir apie mūsų knygos krizę. Autoriai nesuranda leidėjų, knygos neturi skaitytojų…
Knyga šiandie kovos priemonė, ir vis tiek, kokia ji yra, bet tik greičiau tam tikras idėjas skleistų. Knyga – sensacijų nešėja, atbukusių nervų kutentoja. Ir vis tiek, kokia ji yra, bet tik skaitytojas gautų progos valandėlei atsitraukti iš gyvenimo aplinkumos.
Tokia šiandie knyga platesniems visuomenės sluoksniams.
Bet kaip visuomet ir visur, taip ir knygos srity atsiranda vienas kitas entuziastas, idealistas, kartais jų saujelė, ir per knygą sprendžia estetikos problemas. Tatai daro knygos formavimo priemonėmis, pasikviesdami į pagalbą menininkus. Pirmuoju atveju viską atlieka popierius, o šriftas ir spaustuvės sugebėjimas visa tai turi sujungti į gražią visumą. Antruoju – menininkas iliustratorius papildo tas priemones naujomis savo vertybėmis, estetinę knygos kalbą padaro dar turtingesnę ir turiningesnę.
Viena ir kita priemonė jau naudojama ir pas mus. Praktiškais sumetimais bibliotekų lentynų racionalus naudojimas pradeda reikalauti tam tikroms knygų rūšims pastovaus, vienodo formato. Šį reikalavimą tuo tarpu, berods, vien tik beletristikai, priėmė kai kurie mūsų rimtesnieji knygų leidėjai. Skaitosi su juo ir kai kurie žurnalai bent ta prasme, kad kiekvienais metais nekeičia savo formato. Bet tiktai retkarčiais jie tatai priima drauge su atitinkamu knygos formavimu. Išviršinį pavidalą jau suvienodina, bet vidų dažnai palieka dar „seną“: neproporcingai mažo puslapių paraštės, šrifto didumas nesuderinamas su puslapio didumu, nekalbant jau apie šrifto stilių. Šriftas pas mus labai pastovus: toksai, kokį mūsų spaustuvėms įpiršo vokiškų firmų atstovai. Visi gražesni vokiečių šriftai neturi lietuviškų akcentų, o už jų pridirbimą prašoma nemažai pinigų. Mat, Lietuva toksai kraštas, kuris vis dar po senovei virškina „nur fur Litauen“.
Menininkas, jeigu kartais mūsų gyvenime ir reikalingas, tai tik mūsų portretomanijoms ir paminklomanijoms tenkinti. Knyga ir menininkas, tai du nesuderinami dalykai. Kaip tuos kelis šimtus litų už menininko darbą išdėstyti 3–5 tūkstančiams knygos egzempliorių! Juk tatai labai pabrangins knygos kainą, knygos, kuri ir be to vos randa sau pirkėją. O nepagalvojama, kad dažnai gal mūsų knyga neranda pirkėjo, nes per daug jau netraukia akies jos išvaizda.
Bet ir šioje srity eina geryn. Menininkas – grafikas prisileidžiamas viršeliui padaryti. Įtikėta, kad drabužiu ir dvasios ubagystę galima pridengti. Tiesa, tai negirtinas reiškinys, bet jau vartojamas. Žurnaluose menininkas įsileidžiamas ir vinjetėms-užsklandoms padaryti. Kartais net inicialams. Retai tos vinjetės – užsklandos suderintos su žurnalo dvasia, dažniausiai jos čia „puošia“ puslapius be jokio ryšio su žurnalo straipsniais, jo bendra kryptimi. Ir viršelis dažnai dideliu disonansu skamba su knygos bendra formacija: nuplėšk jį, ir kiekvienas kitas jai pritiks.
Iš mūsų žurnalų tuo atžvilgiu sudaro išimtį „Mūsų Žinynas“ ir „Vairas“. „Vairas“ vertas net platesnio paminėjimo. Gražus yra jo formatas, platūs puslapio laukai, geras popierius, gražūs parašai: viršely – „Vairas“ ir pirmame puslapy „Vairas“, mėnesinis kultūros žurnalas“. Kadangi žurnalas vedamas „tautinės minties“ kryptimi, tai visai derinasi inicialai, kurių kiekvienas susijęs su mūsų liaudies motyvais pieštu piešiniu. Tie piešiniai komponuoti iš įvairių mūsų liaudies meno sričių, bet visiems jiems taikyta mūsų liaudies meno raižinių technika. Tuo pat charakteriu pasižymi ir visos geresnės šio žurnalo vinjetės ir užsklandos.
Visas šis „Vairo“ puošybinis darbas atliktas mūsų jauno, gabaus ir daug žadančio grafiko V. K. Jonyno. Nors tai jo pirmas tos rūšies platesnio masto darbas, bet galime jį laikyti nemažu indėliu į mūsų grafiškąjį ir knygos meną.
Daugumas mūsų kitų žurnalų vis dar gyvena „romantikos“ laikotarpį. Puslapiams „pagražinti“ įsileidžia mėgėjus-diletantus. Kokia tada gali būti kalba apie puslapio sąskambį. Kiekvienas puslapio elementų gyvena savo gyvenimu, ir greičiau tas gyvenimas būtų pilnesnis, jeigu puslapių niekas nepuoštų.
Dar niekada pas mus nebuvo tokių plačių galimumų menininkui išbandyti savo gabumus knygos formavime, kaip Antano Smetonos „Raštuose“. III tomo piešiniai yra piešti Liudo Truikio, tačiau bendras knygos formavimas priklauso J. J. Burbai. Deja, J. J. Burba tame darbe nepateisino savęs kaipo menininko ir pasitikėjimo juo. Aš čia nenoriu mokyti, o tiktai konstatuoju faktus; nuo samprotavimų, kaip tą ar kita J. J. Burba turėjo daryti, susilaikau.
Knygos formatas pasirinktas gražus, bet visai netinka jam puslapio teksto proporcija; todėl skiltis išėjo per siaura ir per ilga ir kalba už visai kitą formatą.
Simpatiškai sukomponuoti knygų viršeliai, tiktai nežinia, kam tas sumodernizuotas tomų pavadinimų šriftas, ir tiktai I ir II tome jis vienodo didumo, o jau III ir IV įvairių skirtingų didumų. Dėl savo per didelio sumoderninimo jis gana sunkiai išskaitomas, ypač IV tomo. Tuo tarpu raidės prigimtis – būti kuo ryškiausia. Visokioms enigmoms egzistuoja visai kitokios sritys. Taip pat neleistinai sumodernizuota inicialų raidė „S“, „Š“. pačių inicialų stilius neišlaikytas, savo visuma jie per sunkūs puslapiams. Lygiai taip pat per sunkios ir užsklandos ir nepasižymi stiliaus vienodumu bei tam tikra visuma. Daugumo autorius J. J. Burba, juose parodė, kad daug įvairių motyvų yra matęs ir, deja, kūrybiniam labai neužmiršęs jų. Taigi matome čia mūsų liaudies meno motyvus, modernizuotus latvių menininkų motyvus ir t. t. Vieni jų stilizuoti, kiti net perstilizuoti ir kartais surišti su realistiškai traktuotomis žmogaus figūromis. Tai yra nenusisekusio pastangos jungti du pradus – stilizaciją ir realistinį formos traktavimą.
Nors Antano Smetonos „Raštai“ yra publicistinių straipsnių rinkinys, bet jie rašyti vieno stambiausių atgimstančios Lietuvos romantikų ir todėl III tomo grafiškieji pagražinimai-užsklandos savo dvasia daugiau sutampa su raštų bendra nuotaika. Liudas Truikys nedrąsiai meta savo mintis, o kad jos nebūtų papidomoji bei savarankiška kalba, „aptraukia“ jas romantiška migla. Šis jo grafikų ypatumas, deja, neatsveria skyrių pavadinimo pirmųjų eilučių nereikalingo prikabinimo prie sunkios juodos linijos. Pasakysiu, ne linijos, o tiesiog masės. Tasai raidžių kabinėjimas apsunkina jau minėtą žodžių ryškumą. Gal L. Truikys skaitėsi čia su jam duotu J. J. Burbos „stiliaus pobūdžiu“, bet tuomet per daug vergiškai yra tatai pasekęs ir padaręs.
Tuo būdu Antano Smetonos „Raštai“ neduoda mums visais atžvilgiais tinkamai suformuotos knygos. Gaila, labai gaila, nes čia buvo tiek galimumų, kurių pas mus dar ilgai tokio masto nebus.
Iš knygų leidyklų menininkus bendradarbiauti leidžiant knygą pradėjo kviestis kai kuriems savo leidiniams „Sakalo“ b-vė, „Dirvos“ b-vė, švietimo ministerijos knygų leidimo komisija, „Spaudos Fondas“.
Nors toms bendrovėms menininkas dažniausiai reikalingas tiktai viršeliams, bet jis kartais renkamas iš gabesniųjų. Ign. Šeiniaus „Kuprelio“ viršelio A. Šepetys pagavo knygos autoriaus grafiškąjį pamėgimą, kadaise jo pasiimtą iš Čiurlionies grafiškų darbų ir pareikštą to paties „Kuprelio“ inicialuose. Todėl čia viskas kuklu, bet drauge ir gražu. Ne be reikalo sakoma, kad mene dažniausiai paperka autoriaus kuklumas.
Nors „Kuprely“ iš J. Šeiniaus inicialų labai dvelkia M. K. Čiurlionies grafikiškoji nuotaika ir stilius, bet jie vis dėlto yra originalūs. Girtinas jų savumas, tai jų švelnumas ir lengvumas. Jie puslapio neardo ir neapsunkina, o susilieja su juo. Tai yra pirmas girtinas „Sakalo“ b-vės leidinys.
„Spaudos Fondo“ išleistą „Madame Dubarry“ puošia visais atžvilgiais gražus M. Dobužinskio viršelis. Jame iš karto junti didelę menininko-grafiko kultūrą, kurią jis išugdė dar Petrapily „Mir Iskustva“ menininkų grupės tarpe. Ta kultūra ir erudicija M. Dobužinskiui padeda iš atskirų kompozicijos dalių – siluetinės vinjetės ir šrifto sudaryti stilistinę visumą. Negalima to pasakyti apie M. Dobužinskio viršeliius ir „markes“ ar leidybos ženklus, darytus švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidiniams. Pavyzdžiui, „Švietimo Darbo“ 1930 Vytauto Didžiojo metų numery, skirtame švietimo ministerijos įstaigų darbų apyskaitoms, daug gražaus noro, bet daug pretenzijos, nereikalingumo, kas nesudaro reikiamos knygos viršeliui ryškios visumos. Matyti, M. Dobužinskis nori „surasti lietuvišką šriftą“. Daro jis tatai gotinio šrifto linkme. O šis šriftas nėra mums nei įprastas, nei artimesnis už lotynišką šriftą. Gal jis tatai padarė dėl to, kad šiam numeriui, susijusiam su Vytauto Didžiojo jubiliejum, norėjo duoti „Vytautinės dvasios“. Bet dėl ko būtinai toji dvasia turi reikštis gotišku, nors ir sumodernintu, šriftu. Juk Vytautas Didysis savo raštinėje laikė įvairiausių raštininkų: rusiškų, lotyniškų ir net totoriškų.
Klysta M. Dobužinskis, jeigu mano, kad darydamas kai kurias iliustracijas (prof. Elisono zoologijos knygoms) rusų „lubka“ stilium irgi ieško iliustracijai „lietuviškos dvasios“. Lietuvių liaudies menas žino liaudies medžio raižinius, bet jų stilistiniai savumai labai skiriasi nuo rusų „lubka“ savumų.
M. Dobužinskis nutolsta nuo savo darbo tradicijų „Petrapilio laikotarpy“ ir knygų leidimo komisijos „markėse“. Jose per daug visokių atributų prikrauta ir vis dėlto necharakterizuoja leidyklos. Sutinkame, jei autorius tose „markėse“ leidyklą pašiepia „daug viso ko ir nieko padoraus“.
„Dirvos“ b-vė savo leidiniams praturtinti – pailiustruoti arba jų viršeliams piešti, dažniausiai renkasi K. Šimonį.
Kaip gi K. Šimonis supranta ir vykdo savo, kaipo iliustratoriaus, grafiko, uždavinius?
Pirmiausia, iliustracija jam tai tik teksto vaizdavimas. Jis bemaž nesiryžta atsistoti greta teksto autoriaus ir prabilti savo – grafiko kalba, tąja kalba, kuri iš teksto kuria naujas vertybes. Kitaip sakant, jo iliustracijos nėra sintetinės, o tiktai „vietinės“, glaudžiai susijusios su tam tikromis puslapio teksto vietomis. Todėl jis labai atidžiai seka autoriaus pasakojimą ir tą vietą, kuri Vaizdingiausiai atpasakota, ir imasi iliustruoti, „lipdyti“ piešinėlius. Sakau „lipdyti“, nes jie dažniausiai kompiliuojami iš įvairių matytų, pasiskolintų fragmentų. Tiesa, „lipdo“ jis tuos piešinėlius kaip ir savo stiliumi, kuris pas jį labai „rambus“. Vietomis jis grafiškas, bet dažniausiai grafiškos linijos maišomos su plunksnos piešiniu. Šios dvi „juodo ir balto“ priemonės nesiduoda jungtis, kitaip sakant, viena kitos nepapildo, bet skamba disonansu ir dėl to iliustracija neturi reikiamos visumos.
K. Šimonies iliustracijų neigiamumais tenka laikyti nuolatinį stilizacijos maišymą su realistiniu piešiniu. Aplinkumą – medžius, augmeniją, debesis (o tai sudaro iliustracijos veikimui foną, kulisus) jis stilizuoja kartais labai vykusiai; veikiančius žmones, gyvulius, žvėris, paukščius piešia realistiškai. Be to, piešia labai silpnai: figūros neproporcingos, be judesio, išraiškos, medinės.
Ir dar viena jų silpnybė – tai K. Šimonies greitas pasisavinimas svetimųjų grafiškų stilistinių priemonių…
Iš viso to matyti, kad K. Šimonis daugiau kompiliuoja, negu reiškia save, nors, kaip jau sakiau, tarytum savo stiliumi.
Bent kiek lygesnis, savarankiškesnis jis yra viršeliuose, kuriuos mėgsta spalvinti. Bet ir čia tos pačios galvutės su karūnomis bei vainikais jau pradeda būti įkyrios.
Kaip norėčiau „Žalčių Karalienės“ puošnumą laikyti dideliu indėliu į mūsų vaikų iliustruotų knygų lobyną, bet ir čia neišsiverčiu be nelemtojo „bet“…
Be abejo, tų iliustracijų atsiradimo priežastimi reikia laikyti J. Bilibino rusų pasakų iliustracijas. Bet… kokia disproporcija, meninės visumos atžvilgiu, tarp J. Bilibino pavyzdžių ir K. Šimonies originalų.
Bent kiek ilgiau norėčiau sustoti ties dviem knygomis: „Seku seku pasaką“ ir „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Abi jos vertos platesnio susidomėjimo, nes pirmoji yra iliustruota jaunųjų grafikų grupės iš A. Galdiko vedamosios studijos, o antroji – jau minėto V. K. Jonyno. Pirmu atveju įdomu, ką žada jaunieji, antru – ką duoda tuo tarpu stipriausias mūsų grafikas, tikrai ieškąs lietuviško savotiško grafikos stiliaus.
Pirmai knygai iliustracijas darė net šeši jauni grafikai: Pov. Augustinavičius, Vyr. Jurkūnas, Vikt. Petravičius, Vacl. Rataiskis, kipr. Šaulys ir Liud. Vilimas. Kiekvienas jų su savo kristalizuojančiais palinkimais, bet kadangi iliustravimui parinkta pasakos, iliustracijas koregavo A. Galdikas, tai beveik išėjo tam tikra stilistinė visuma.
Iliustracijoms pavartoti du būdai: štrichas ir toninės dėmės. Visos iliustracijos yra stilizuotos, išskyrus gyvulius, kurie V. Petravičiaus, panašiai kaip ir pas K. Šimonį, traktuojami realistiškai, ir tuo parodoma piešinio silpnoji pusė. Štrichinių iliustracijų be ne geriausiai bus nusisekę: V. Rataiskio… „įeina į girią ir sutinka senelį“, toninėmis dėmėmis – P. Augustinavičius – „Kitą kartą gyveno karalius… „Vienas ir kitas visai išlaikė stiliaus visumą ir parodė nemenkų stilizacijos gabumų. V. Petravičius pasakoje „Apie šuns ir vilko bičiulystę“ trijose iliustracijose pasirodė nelygiais stilistiniais bandymais. Geriausiai vykęs bandymas be ne bus iliustracijoje „Tie žmonės, kas nugriebė lazdą…“, kuris bent kiek primena rusų iliustratorių Konaševičių.
Apskritai, šios knygelės iliustracijos turi daug teigiamų savumų. Dažnesni tokie iliustravimo bandymai galėtų turėti nemažos reikšmės mūsų jauniesiems grafikams stiprėti. Kiekvienam malonu matyti savo darbą konkrečia forma. Tuo maloniau tatai yra jaunuoliui, kai jo piešinys ar grafika ne vien projektas, dažnai neįvykdomas projektas, bet realus objektas, kuriuo pasigėrėti, pasidžiaugti gali tūkstančiai skaitytojų.
Įspėju, „visi mes žmonės su tam tikrais palikimais“. Darau tatai dėl to, kad, kalbėdamas apie V. K. Jonyną, galiu būt įtariamas per didelėmis simpatijomis jam. Jeigu aš jo darbuose matau daugiausia teigiamųjų pusių, tai tiktai dėl to, kad juose to daugiausia ir yra. Antra vertus, aš jį gerbiu už rimtą grafikos studijavimą ir didelę jos meilę, kuri dvelkia iš kiekvieno jo mažiausio darbelio. Kad „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ knygoj meno atžvilgiu, mano supratimu, daugiausia išvisų mūsų knygų yra duota, čia nemažas nuopelnas ir tos knygos autorės, p. Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės. Ji pasirinko menininką iliustratorių, popierių, šriftą. Žodžiu, išnaudojo visus Kaune prieinamus galimumus, kad knygą būtų ne tiktai malonu skaityti, bet ir pavartyti, pasigėrėti jąja.
Nors V. K. Jonynas toje knygoje iliustracijos nėra medžio raižiniai, bet jų technika labai primena tų raižinių techniką. Nė viena kita grafikos technika nesutampa taip gražiai su knygos puslapiais, kaip medžio raižiniai. Pirmos spausdintos, inkunabulinės, knygos jau būdavo puošiamos raižiniais medy, nes tų knygų formuotojai teksto puslapius piaustė medžio lentoje ir labai gerai pažino tos medžiagos savumus. Jeigu V. K. Jonynas tą medžio raižinių techniką pasirinko iliustracijoms, tai tatai labai ryškiai įrodo, kad jis labai gerai nujaučia knygos formavimo esmę ir dvasią.
Per visas jo iliustracijas vykusiai vedamas stilizacijos principas, ir visi iliustracijų elementai stilizuojami vienodu stiprumu, bet išlaikant kiekvieno elemento savumus. Čia nėra nieko atsitiktinio: viskas išeina iš vaizdo kompozicijos visumos ir grįžta į ją. Be to, tos iliustracijos čia yra sintetinio pobūdžio. O tai yra vienas didžiausių tikros iliustracijos ypatumų. Kaip teksto autorius žino, ką nori pasakyti, taip lygiai ir iliustratorius žino, kuo gali knygą praturtinti.
Kad ateity V. K. Jonynas duos mums pirmąją lietuvišką meninę knygą, pavartęs „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, aš ne tik neabejoju, be tesu giliai įsitikinęs.
Nors šiame straipsnely gal per daug pabrėžiami mūsų knygų puošybos neigiamumai, negu teigiamumai, vis tiktai su džiaugsmu konstatuoju, kad mūsų knyga kultūrėja, palenvėl, bet kultūrėja. Tame kultūrėjime, neabejotinai, žymų vaidmenį vaidina mūsų meno mokyklos A. Galdiko vedamoji grafikos studija. Ji parengė ne tiktai „duonos ieškančių“ grafikų, bet ir grafišką kalbą pamėgusių menininkų. Tiesa, jie dar jauni, mūsų knygai puošti nelengva aplinkuma, bet savo darbo pamėgimas, visiškas atsidavimas jam duos tikrai gražių vaisių. O kad tų vaisių greičiau sulauktumėm, turime pasikliauti ne vien mūsų menininkais, bet ir knygų leidėjais. Mūsų leidėjai, palyginus su prieškariniais laikais, knygos vertinime žymiai pažengė pirmyn, tačiau čia jokio taško nepastatysi, ir jie turi įsisąmoninti, kad net medžiaginiu atžvilgiu jie niekada neprikiš: menininkui grafikui sumokėti keli šimtai litų visada jiems sugrįš. Kultūringuose kraštuose kasdieniniame gyvenime leidėjas menininko ieško, o ne menininkas leidėjo. Kai mūsų knygų leidėjai ras bendrą kalbą su mūsų grafikais, sulauksime knygų, kurių šiandie jau ne vienas mūsų trokšta.
Iš kitos gi pusės ir grafikai neturėtų vien tik leidėjų užsakymų laukti, o kuriuo nors veikalu susidomėję ir tinkamai jį iliustravę, patys jį leidėjui pateikti. Tačiau reikia, kad šia kol kas mažai bojama sritim jie daugiau susidomėtų, tyrinėtų, nuolat ją sektų.
Parengė Paulius Galaunė