KAVB Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro vyresn. bibliotekininko, XXVII knygos mėgėjų draugijos nario Alvydo Surblio rengtos parodos „Laikinosios sostinės kultūros erdvė: skonis, kvapas, vaizdas, knyga“ trys dalys apie Laikinosios sostinės restoranus, madą ir šokolado bei saldainių gamybą nuo 2022 m. spalio 15 d. atkeliavo į Karininkų Ramovę, kur buvo eksponuota per romansų festivalį „Ar sugrįš „Metropolio“ vakarai ?“. Po šio renginio paroda liko Karininkų Ramovėje iki 2022 m. lapkričio 15 d. ir su ja galėjo susipažinti visi Laikinosios sostinės gyvenimu besidomintys kauniečiai. Nors paroda jau ne nauja, buvo pristatyta įvairiuose renginiuose 2019 m., bet baigiantis Kauno Europos kultūros sostinės metams vėl buvo proga ją prisiminti, ją atrado ta auditorija, kuri ankstesniuose pristatymuose negalėjo dalyvauti. Šia paroda gyvai domėjosi Lietuvos ir užsienio meno kolektyvai, dalyvavę romansų festivalyje, karininkija, verslininkai, renginių Kauno įgulos karininkų ramovėje (knygų pristatymo ir kt.) dalyviai, joje besilankantys ekskursantai. Lietuvos laikinoji sostinė Kaunas garsėjo įvairiapuse kultūros erdve.
Dėl savo ypatingos auros: knygynų, viešbučių, restoranų, kino teatrų, nuo Vakarų Europos neatsiliekančių madų, kosmetikos, parfumerijos, konditerijos pramonės ir daugelio kitų dalykų, be kurių negalima įsivaizduoti modernios valstybės sostinės – miestas buvo vadinamas „mažuoju Paryžiumi“. Apie šį „aukso amžių“ ir pasakoja penkių dalių kilnojamoji paroda „Laikinosios sostinės kultūros erdvė: skonis, kvapas, vaizdas, knyga“, kurios trys dalys buvo eksponuotos Karininkų Ramovėje.
Restoranai buvo reikšminga Laikinosios sostinės kultūrinio ir pramoginio gyvenimo dalis. Restoranų verslas Kaune 1918–1940 m. laikotarpyje išgyveno pakilimus ir nuosmukius, vieni restoranai užsidarė, kiti kūrėsi, dažna savininkų kaita, bankrotai ir varžytinės liudijo restoranų rinkos nestabilumą. Tačiau buvo ir stabiliai veikusių, gerą vardą turėjusių restoranų. Šie restoranai tapo miesto kultūrinės erdvės dalimi, kur vykdavo įvairūs renginiai, baliai, labdaros vakarai, koncertai, buvo miesto inteligentijos ar bohemos traukos vieta, gurmanų Meka.
Senajame „Versalyje“ rinkosi labai mišri atsitiktinė publika, tiek paviliota programos įdomiais pavadinimais, pvz. Sibiro valkatų choro ar juodosios magijos profesoriaus, tiek J. Nikolajevskio, M. Hofmeklerio orkestrų, tiek valgių bei gėrimų nuolaidų. Naujajame „Versalyje“ buvo daugiau atėjusių specialiai pažiūrėti restorano meninių programų, pašokti ir pasilinksminti. Tam 1937 m. buvo įrengta sukama orkestro scena, o 1939 m. didelė šokių aikštelė bei baras, kuriame buvo galima gurkšnoti baro gėrimus ir neatsisėdus prie staliuko. Scenoje grojo iš pradžių A. Bagdonavičiaus orkestras, vėliau (įrengus sukamą orkestro sceną) Makso Boršteino vadovaujama kapela, koncertavo Lietuvos ir užsienio atlikėjai.
Restoranas „Metropolis“ buvo populiarus tarp valstybės tarnautojų, diplomatų, aukštuomenės atstovų, jame vyko kasmetiniai spaudos baliai, įvairių organizacijų labdaros baliai, loterijos, karnavalai, jame grojo Moišės Hofmeklerio džiazo kapela, kurios muziką iš restorano į kavinę transliavo 1931 m. įsigytas vibrofonas (pasak savininkų, vienintelis Pabaltijyje). Nuo 1933 m. M. Hofmeklerį šiame restorane pakeitė D. Pomerancas. „Lietuvos viešbučio“ restoranas garsėjo savo gamybos gėrimais (krupniku, šermukšnine, šaltmėtine ir kt.).
Restoranas „Automatas“, Zalmano Maliorovičiaus, Laisvės al. 24 (dabar Laisvės al. 38), 1933 – 1935 06 23. Vakarietiško tipo restoranas – užkandinė, kur valgiais ir gėrimais buvo prekiaujama iš automatų, pramogas taip pat teikė automatai (futbolo žaidimas ir kt.), tačiau buvo ir lietuvės šokėjos (viena jų, G. Dvilevičiūtė, pasirodė esanti lenkų šnipė). Restoranas „Automatas“, nors ir nesiskundė lankytojų trūkumu, ilgai neišsilaikė.
Restoranas „Central“, Stasio Tumo ir Jaroslavo Karpavičiaus, po to, J.Karpavičiui atidarius „Medžiotojų“ restoraną, vien Stasio Tumo, Laisvės al. 47 (dabar transformuotas pastataas Laisvės al. 85), veikė nuo 1927 01 20. „Central“ buvo gero maisto restoranas, pasižymėjęs patiekalais iš žvėrienos (stirnos, kiškiai ir kt.), paukštienos (laukinės antys, kurapkos, tetervinai) ar brangių žuvų (upėtakių ir kt.), garsėjo savo vėžių patiekalais. Restoranas dar vadintas „božegraika“, pagal vieno iš restorano savininkų Stasio Tumo ankstesnį užsiėmimą (vargonavo Kauno katedroje).
„Pale – Ale“, restoranas – baras, Laisvės al. 41 (pastatas neišlikęs, dabar šioje vietoje Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, Laisvės al. 71), pavadinimą pasiskolino iš Prienų alaus bravoro, kurio alus bei midus jam buvo tiekiamas. Veikė 1930–1933. Pasižymėjo turtinga menine programa, kvietė atlikėjus iš Paryžiaus, Rusijos, grojo Jašos Levinsono orkestras. Kaunas pirmą kartą pavadintas Mažuoju Paryžiumi, kai 1932 m. ne scenoje, o restorano-baro „Pale-Ale“ šokių aikštelėje, apsupta publikos, operų arijas atliko garsi dainininkė iš Paryžiaus Irmgard von Knaut, palikusi didelį įspūdį tuo metu Kaune viešėjusiam Nemijai Arbitblatui.
„Trys milžinai“, Onos Pežienės, Karininkų ramovės rūmuose Mickevičiaus g. 13 (dabar Mickevičiaus g. 11), veikė 1937 02 01–1940, nuo 1940 02 16 restoraną nuomavo „Akcinė bendrovė restoranams laikyti“, faktiškai Elena Baronienė („Metropolio“ savininkė). Baldus restoranui (staliukus, fotelius, kėdes) pagamino Vincas Kliokys. Sutartyje su šaulių sąjungos parduotuvės ir bufeto „Lobynas“ savininke Ona Urbanavičiūte-Pežiene Lietuvos Karininkų Ramovės valdyba surašė daug reikalavimų, kurių ši nesugebėjo įvykdyti. Buvo priekaištaujama tiek dėl maisto kokybės, tiek dėl prasto aptarnavimo, o O. Urbanavičiūtė-Pežiene taip pat skundėsi Karininkų Ramovės valdybai dėl blogų darbo sąlygų bei neatlikto remonto. 1938 m. V. Nagevičius net pasiuntė O. Pežienei savotišką Naujametinį sveikinimą su palinkėjimu kuo greičiau išsikraustyti. Vis dėl to, nebuvo taip blogai, kaip bandyta pavaizduoti konfliktuojant. Restorano valgiaraštis bei gėrimų meniu liudijo buvus didelį valgių pasirinkimą bei gėrimų įvairovę, o kainos taip pat „nesikandžiojo“. 1938 m. jau „Trijų Milžinų“ restorane vyko tradicinis spaudos balius. Šokių vakarus, balius rengė karininkai, jų moterų organizacijos, menininkai.
Mažyte miesto auros dalimi buvo šokolado ir saldainių pramonė. „Saldžioji pagunda“ kviečia pasinerti į konditerijos pasaulį su spalvingomis saldainių ir šokoladų etiketėmis, pakuotėmis, reklaminiais plakatais bei gundančiais saldžiosios produkcijos pavadinimais. Šioje parodos dalyje pristatyti du didžiausi šokolado ir saldainių gamintojai Kaune: 1888 m. Kauno senamiestyje, M. Daukšos g. įsteigtas „J. Aškinazi“ šokolado ir saldainių fabrikas, vėliau pagal jo prekinį ženklą vadintas „Kodimo“, ir 1921 m. Šančiuose įsikūręs šokolado ir saldainių fabrikas „Tilka“.
„Tilkos“ faktiškais savininkais, reguliavusiais gamybos procesus, asortimentą buvo broliai Borisas ir Saliamonas Kaganai bei ilgametis įmonės direktorius Aleksandras Kaminskas. Brolių Kaganų šokolado ir saldainių fabrikas iš pradžių buvo įsikūręs Šiauliuose, o atsikėlus į Kauną, sudarė sandėrį su Kurtu ir Richardu Tilmansais fabriko steigimui pastarųjų kaulamilčių fabriko teritorijoje (beje, iš pradžių fabrikas buvo įsikūręs Aleksote, bet tais pačiais 1921 m. persikėlė į Šančius). Tilmansų kaulamilčių fabrikas kurį laiką veikė ir įsteigus šokolado bei saldainių fabriką „Tilka“. Kurtas ir Richardas Tilmansai davė fabrikui vietą, dalį pavadinimo, „T“ raidę reklamai ir neišvengiamai buvo įmonės akcininkais. Tačiau į šokolado ir saldainių gamybos procesą nesikišo, neformavo jo asortimento, nesirūpino fabriko modernizavimu, ekspertų bei specialistų pakvietimu iš užsienio ir Lietuvos (pvz., G. Erkerio iš šveicarų firmos „Tobler“, lietuvio S. Zareckio dėl saldainių žydų Velykoms). Tai darė broliai Kaganai ir Aleksandras Kaminskas, o pastarajam mirus, kiti direktoriai.
Kaunas vadintas „mažuoju Paryžiumi“ ne tik dėl jame veikusių restoranų ar Paryžiaus gyvenimą primenančios miesto kultūrinės auros. Nuo Paryžiaus madų stengėsi neatsilikti ir Kaune darbavęsi siuvėjai. „Laikinosios sostinės siuvėjai ir mada“ supažindina su Laikinosios sostinės madų tendencijomis ir garsiausiais jų kūrėjais. Kaune veikė ne tik daugybė siuvyklų, skrybėlių salonų ir dirbtuvių, bet ir kelios siuvėjų mokyklos, išsiskyrusios savitais drabužių sukirpimo metodais. Geriausieji Kauno siuvėjai, tokie kaip Juozas Bernotas, Andrius Grincevičius, Juozas Močiškis, Kirilas Dubošinas, Volfas Jalovas ir kiti, aukštosios mados nekūrė, bet garsėjo savo sukirpimo metodais, kursais, kuriais stengtasi palengvinti kitų siuvėjų darbą. Nors ir buvo lygiuojamasi į Paryžiaus madą, o jos tendencijos bei naujovės greitai pasiekdavo Kauną, bet faktiškai nebuvo kuriamos drabužių kolekcijos, beveik nebuvo mados šou. Tikrai žinomas vienas mados šou, vykęs 1933 m. pabaigoje „Metropolio“ salėje. Iš jo matyti, kad buvo pristatomos ne drabužių kolekcijos, o aksesuarai, tam tikros aprangos detalės (skrybėlės, kojinės) ir tik madų salonas „Smart“ pristatė vakarines sukneles. Šio mados šou neabejotina žvaigžde buvo Zojos Kempinskienės skrybėlių salonas. Šio salono darbe jau pastebimos aukštosios mados tendencijos. Jame buvo kuriamos skrybėlių kolekcijos, o viena jų net pristatyta Paryžiuje. Be to, skrybėlės buvo kuriamos specialiai meno pasaulio įžymybėms, kurios neakivaizdžiai buvo ir šio salono modeliais. Kalbant apie skrybėlių salonus, dirbtuves parodoje akcentuota, jog skrybėlės buvo būtinas atributas net tik švenčių progomis, bet ir kasdien, todėl buvo labai daug skrybėlių dirbtuvių. Daug buvo ir gorsetų salonų, nes gorsetai buvo dėvimi žymiai dažniau, nei šiais laikais.
Kilnojamoji paroda vis dar gali atkeliauti pas Jus, jei pageidausite ją visą arba dalimis pamatyti savo įstaigoje. Tad kviečiame pasinerti į Laikinosios sostinės skonių, kvapų, vaizdų ir knygų pasaulį!